Per Petterson „Vogti arklius“

Kauno rajono savivaldybės viešosios bibliotekos filiale – Neveronių bibliotekoje – dirbanti Gražina su skaitytojais bendrauja mažiausiose patalpose iš visų Kauno rajono bibliotekų. Tačiau ploto stoka yra įveikiamas nepatogumas ir galima drąsiai sakyti, jog pokyčiai numatomi jau netrukus.

O kol kas itin jaukioje, kamerinėje erdvėje dirbanti Gražina džiugina Neveronių bendruomenę nuoširdžia šypsena, paslaugumu, edukacinėmis bei kultūrinėmis veiklomis, taip pat ir puikiomis knygomis. Vieną tokių ji rekomenduoja šiandien virtualiame skaitytojų klube „[ne]skaitei?“

***

Pero Pettersono „Vogti arklius“ parašyta paslaptingai, bet labai meistriškai ir provokuojančiai. Skaitai ir nepajunti, kaip tave įtraukia į skandinaviškai ramų, tačiau skausmo persmelktą gyvenimą vieną vasarą, kuri pakeitė viską. Knygą perskaičiau senokai, bet ta paslaptinga balta tyla beprotiškai paveikė mano pasaulį. Tai jausmas, kuris manęs niekada nepaliks.

Vienos šeimos Norvegijoje istorija. Trumpi karo epizodai. Vieno berniuko ir jo tėčio santykių skerspjūvis ir viena paauglio vasara. Tokia vasara, kuriai prabėgus suvoki, kad ji kažkaip ėmė ir tave suformavo. Visada žavėjausi žmonėmis, kurie moka trumpai ir aiškiai išreikšti mintis, o čia kaip tik tokie veikėjai. Pasakojimas beveik provokuojamai lėtas ir intymus, tarsi eitum per svetimą gyvenimą. Tačiau... „Mes juk patys nusprendžiame, kada mums skauda“, – sako herojus. Todėl knygoje viskas ne tragiška, o ramu ir tikra.

Šiame skandinaviškai tyliame, išmintingame, rūsčiame romane atrandame išsiilgtą šiaurietišką ramybę. Jeigu Jus domina žmogaus vidinio pasaulio, slepiamo gyvenimo drama, rekomenduoju perskaityti Pero Pettersono knygą.