Norbertas Černiauskas „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“

Dviejose Kauno rajono bibliotekose – Garliavoje ir Batniavoje – reguliariai besilankanti studentė Milda šią savaitę nori Jums rekomenduoti Norberto Černiausko knygą „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“. Skaitant aplankiusiu déjà vu įspūdžiu Milda atvirai dalijasi su kitais skaitytojais. Ar patyrėte kažką panašaus? Padiskutuokime.

 ***

Karštą 1940 m. vasarą gyvenimas Lietuvoje tekėjo įprasta vaga, nors visai netoli jau vyko Antrasis pasaulinis karas. Ar Jums tai nieko neprimena?

N. Černiausko knygoje pasakojama tarpukario Lietuvos gyventojų kasdienybė, aptariamos spaudoje anuomet nagrinėtos temos, nušviečiami to meto skandalai ir politinės aktualijos. Skaitant tekstą susidaro įspūdis, kad niekas nepasikeitė. Knyga išsiskiria tuo, kad nėra nuoseklios istorijos ir pagrindinių veikėjų, o pasakojimo būdas – unikalus. N. Černiauskas nušviečia tarpukario aktualijas: šalia vykstantis karas, diskusijos dėl santuokos, besilinksminantis ir siautėjantis jaunimas... Laiškai, nuotraukos, laikraščių iškarpos, asmeniniai pokalbiai – visa ši medžiaga įtraukia ir verčia susimąstyti. O susimąsčius apima keistas jausmas, kad istorija kartojasi. Mes galime gerai suprasti 1940 m. visuomenę, nes gyvename labai panašiomis aplinkybėmis. Iš pažiūros – įprasta kasdienybė, tačiau visai šalia, už kelių šimtų kilometrų, verda tikrų tikriausias karas. Ar istorija sukasi ratu?

Pasakojimas patiks visiems istorijos mėgėjams, besidomintiems šių dienų aktualijomis. O vaizdingi 1940-ųjų vasaros aprašymai atlieps dabartines vasariškų pramogų persmelktas nuotaikas: „Laisvės alėja – taip pat pradėjo savo vasarišką gyvenimą. Alėją šlifavo paaugusios gimnazistės, studentai bei pilvoti kavinių lankytojai, o tuo tarpu baltai apsirengę gatvės prekybininkai kaitino kvepiančias dešreles ir jas siūlė praeiviams. Visi jautė, kad vasara tikrai prasidėjo.“