Jolantos Šarpnickienės atsiminimai

Jolanta Šarpnickienė, Sitkūnų radijo perdavimo stotis

Karšti 1991 m. sausio 13-osios įvykiai Lietuvoje, įvykiai sostinėje ir Kaune skatino norą būti su ta tautos dalimi, kuri rinkosi budėti prie strateginių objektų.
Tuo metu dirbdama Lietuvos radijo korespondente Kaune, vakarop atvykau į darbą — į Radijo ir televizijos pastatą. Kauno radijo ir televizijos vadovas Raimundas Šeštakauskas pasiūlė vykti į Sitkūnų radijo perdavimo stotį pakeisti ten budėjusį kolegą Juozą Kundrotą. Iš pradžių trumpam susierzinau, tačiau televizijos redaktorei Dzintrai Varžgalienei pasiūlius vykti kartu — pasiryžau. Prie mūsų prisijungė ir mano buvęs vyras Pranas Šarpnickis.

Tuo metu sostinėje atmosfera kaito. Atvykus į Sitkūnų radijo stotį kolega Juozas Kundrotas perdavė ranka surašytą kreipimosi tekstą. Perskaičiusi supratau, kad jis skirtas tam atvejui, jeigu sostinėje būtų užgrobti Lietuvos radijas ir televizija. Tą tekstą šiek tiek pakoregavau ir įsikišau į bato aulą.

Prieš perversmą į Sitkūnus atvyko redaktorius Raimundas Yla ir, imdamas interviu, klausė, ką darysiu, jei reikės skaityti parengtą kreipimąsi. Atsakiau: „Neduok Dieve, kad jį reikėtų skaityti.“
 Tačiau netrukus teko.

Pamenu, bėgdama į radijo studiją spėjau pamatyti televizijos ekrane susijaudinusią Eglę Bučelytę. Pirmąjį kartą tekstą perskaičiau be klaidų. Nepriklausomybės akto signatarė Birutė Nedzinskienė pasakojo, kad Kauno politikai tą akimirką pasijuto pakylėti. Įspūdį tiksliai apibūdino ir žurnalistė Irena Pivoriūnienė: keturiasdešimties sekundžių pauzė jai atrodė it amžinybė — ji sakė sukinėjusi radijo aparatą ir, išgirdusi mano balsą, lengviau atsidususi. Žurnalistė manė, kad tai įrašas, bet kai antrą kartą skaitydama suklydau — apsidžiaugė, kad tai gyvas eteris.

Buvome Sitkūnuose nežinodami, koks yra stoties galingumas. Kiek vėliau paaiškėjo, kad P. Leškevičius siųstuvų galingumą buvo padidinęs taip, kad mus girdėjo ne tik visoje Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, ir net Amerikoje.

Nutilus Lietuvos radijui, po 40 sekundžių skelbiau Lietuvai ir pasauliui pirmuosius šaukinius ne tik lietuvių, bet ir vokiečių kalba, o D. Varžgalienė — anglų kalba. Prie garso režisieriaus pulto sėdo P. Leškevičius. Kvietėme žmones rinktis saugoti Sitkūnų radijo stotį.

Žinodami, kad galingais trumpųjų bangų siųstuvais esame girdimi plačiame pasaulyje, kvietėme atvykti vertėjus. Budėti susirinko tiek žmonių, kad stotis buvo sausakimša.
 Studijoje atsidūrė žurnalistė Žilvinė Petrauskaitė, prancūzų kalbos vertėjas Gintaras Valasevičius, lenkų kalbos vertėjas Juozas Mocevičius. Deja, susisiekti su garbaus amžiaus vokiečių kalbos vertėju nepavyko.

Varžgalienė nuėjo prie stoties pulto, kur buvo telefonas, ir bandė rasti ryšį su Vilniumi. Atsiliepė prie Aukščiausiosios Tarybos televizijos kilnojamojoje stotyje buvęs žurnalistas Linas Balsys. Jam buvo perduotas Sitkūnų radijo stoties telefono numeris. Visą naktį L. Balsio gautą informaciją užrašydavo Dalia Kutraitė ir perduodavo D. Varžgalienei, kuri ją — man. Mažoje studijoje susispietę vertėjai naujausias žinias versdavo į užsienio kalbas.

Taip radijo eteryje skambėjo naujausia informacija iš Aukščiausiosios Tarybos, kuri buvo verčiama į anglų, vokiečių, prancūzų, lenkų ir rusų kalbas. Žinios Lietuvai ir pasauliui skambėjo nuo 2:04 iki 7:30 ryto.

Kodėl niekas nežinojo apie Sitkūnus?

Stoties vadovas L. Uknevičius ir vyriausiasis inžinierius P. Leškevičius pasakojo, kad sausio 13-osios išvakarėse vyko į Vilnių, į Ryšių ministeriją, norėdami pranešti, kad užėmus Lietuvos radiją Vilniuje, iš Sitkūnų galima transliuoti žinias Lietuvai ir pasauliui. Jiems buvo atsakyta, kad to neprireiks. Tačiau jie neatsisakė iniciatyvos ir užtikrino ryšį, tuo pačiu pakvietė budėti LRT žurnalistus.

Drąsūs Sitkūnų radijo stoties darbuotojai — vyriausiasis inžinierius Peras Leškevičius ir stoties vadovas Lionginas Uknevičius — sukūrė galimybę pranešti Lietuvai ir pasauliui apie bandymą įvykdyti perversmą Lietuvoje. Technikai rūpinosi, kad galingieji siųstuvai nebūtų išjungti, saugojo elektros pastotę. Ūkio dalies vedėjas Jonas Stasionis važinėjo greitosios pagalbos automobiliu ir stebėjo kelią nuo Babtų, ar neatvyksta rusų karinė technika. Buvo organizuota griežta stoties durų bei studijos pulto apsauga.

Radijo stotį apsupo sunkvežimiai, traktoriai, lengvieji automobiliai. Susirinko visi stoties darbuotojai ir daugybė žmonių, pasiryžusių ginti objektą.

Sausio 13-osios bylos protokoluose galima rasti generolų prisipažinimų, kad išgirdę mano balsą sutriko, nes nežinojo, iš kur sklinda transliacija. Desantininkai užgrobtame radijuje daužė aparatūrą, norėdami užgniaužti Lietuvos šauklius, bet jiems nepavyko.

Sitkūnų radijo stoties istorija

Sitkūnų radijo stoties priešistorė siekia 1936 metus, kai tarpukario Lietuvos valdžia nusprendė, kad Vaižganto gatvėje esanti stotis per maža, todėl nutarta statyti didesnę. Po ilgos pertraukos pasirinkti Sitkūnai — molinga žemė buvo tinkama antenoms statyti.
 1938 m. pradedama statyti Sitkūnų radijo stotis, o tuo pačiu metais anglų ir prancūzų firmose užsakoma aparatūra. Buvo klojamas parketas, garsus Lietuvos kalvis nukalė didelį šviestuvą, į kurį sukama daugiau nei 20 lempų. Deja, 1940 m. rusų okupacija visus planus sužlugdė.

Pokariu, 1950 m., rusai nusprendė, kad stotis gali būti panaudota jų tikslams. Atvežė trofėjinių 50 kW trumpųjų bangų siųstuvų, kurių signalas siekė visą pasaulį — jie buvo sukonstruoti 1933 m. Vokietijoje futbolo čempionato transliacijoms. Taip pat atgabenti viduriniųjų bangų siųstuvai, kuriais retransliuota Lietuvos radijo programa.
Šie siųstuvai ilgus metus nešė Maskvos propagandą visame pasaulyje.

Stotis tapo kariniu objektu, ją saugojo kareiviai su šunimis, darbuotojai įleidžiami tik pagal asmeninius numerius.

Petras Leškevičius

1964 m. į Sitkūnus iš Vilniaus atsiunčiamas gabus inžinierius P. Leškevičius. Jam atvykus prasidėjo viduriniųjų bangų siųstuvų tobulinimas, ir Lietuvos radijo programą buvo galima girdėti net Prancūzijoje. Siųstuvai siekė 250 kW, vėliau — 500 kW. Leškevičius tapo stoties vyriausiuoju inžinieriumi.

Prasidėjus Sąjūdžiui, rusai liepė išmontuoti trumpųjų bangų siųstuvus, bet viduriniųjų bangų nepalietė. Kilus neramumams Vilniuje, Leškevičiui kilo idėja, kuri vėliau tapo kritiškai svarbi: kartu su technikais iš vieno kabineto sumontavo avarinę studiją su pultu, mikrofonais ir telefonu, prijungė siųstuvus, nepaisydamas Maskvos draudimo. Jei tėvynė pavojuje — turėjo būti įmanoma informuoti pasaulį.

Sausio 12-oji

Sausio 12 d. vakare stoties viršininkas L. Uknevičius paskambino į Kauno redakciją, kviesdamas pakeisti J. Kundrotą. Buvo 18 valanda, o 19 val. mes jau buvome Sitkūnuose.

Po sausio įvykių ėmiausi iniciatyvos parengti įrašą įvairiomis kalbomis tam atvejui, jei vėl kiltų grėsmė. Prasidėjus rugpjūčio 21-osios pučui, stotyje budėjo P. Leškevičius su žmona Marija. Rusų kariai jau žinojo apie Sitkūnus — į stotį nusileido parašiutais. Tai pamatęs Leškevičius puolė į studiją ir paleido šaukinių juostą. Jam pavyko ją prasukti vieną kartą.

Kol kariai gavo signalą, kad transliuojami šaukiniai įvairiomis kalbomis, jie užsipuolė M. Leškevičienę. Ji apsimetė nežinanti, iš kur sklinda garsas. Kariai apžiūrinėjo stotį ir rado P. Leškevičių, besustabdantį juostą nuo pradžių. Jie nutraukė magnetofono laidus.