Senoji Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia
Senoji Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia yra Kauno rajone, kairiajame Nemuno krante.
Zapyškio parapija, remiantis rašytiniais šaltiniais, įsteigta XVI a. Ilgą laiką ji buvo viena didžiausių Lietuvoje. Zapyškio parapijos bažnyčia galėjo būti pastatyta 1530 m., kai vietovė priklausė Elžbietai Sapiegienei–Astikienei, arba 1555–1578 m., kai tas žemes valdė Povilas Sapiega. 1668 m. bažnyčia pašventinta Šv. Jono Krikštytojo vardu.
Senoji Zapyškio bažnyčia daugelį kartų atnaujinta. Istoriniuose šaltiniuose minimi remontai vykdyti prieš 1666 m., taip pat 1698 m., 1744 m. ir 1763 m.
Šventovė nukentėjo 1812 m., kai Napoleono kariuomenė žygiavo į Rusiją – joje buvo įrengta arklidė. Po 1829 m., taip pat 1864 m. ir 1869 m. bažnyčia vėl buvo tvarkyta. Remontuojant pristatyta zakristija, paaukštintos sienos ir lubos, pakeista stogo konstrukcija, nugriautas bokštelis virš rytinio frontono, viduje įrengti vargonai, uždažyta sienų tapyba. Medinis priebažnytis pastatas su bokštu – varpinė – prie pagrindinio fasado buvo pristatyta XVIII a. pab. – XIX a. pr.
XIX–XX a. sandūroje šventovės pastatas buvo sunykęs, todėl nuo 1901 m. pamaldos nebuvo laikomos, bažnyčia uždaryta, o 1912 m. nugriauta ir medinė varpinė.
Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai išardė bažnyčioje buvusius vargonus. Vargonų fasado centrinėje dalyje buvo įkomponuota karaliaus Dovydo, skambinančio arfa, skulptūra, abipus kurios buvo išdėstyti angeliukai. Vargonams grojant, karaliaus Dovydo skulptūra linksėdavo galva ir ranka perbraukdavo per arfą, o angeliukai skambindavo varpeliais. Zapyškio vargonai seniau vadinti Lietuvos vargonų karaliais, buvę labai geros konstrukcijos, su 105 cinko dūdomis, o pradėti naikinti dar Pirmojo pasaulinio karo metais, kai vokiečiai išsigabeno apie 480 vargonų detalių.
Tyrinėtojai mini ir bažnyčioje kabojusią elnio galvą su ragais. Pasakojama, jog elnias ant savo ragų atplukdė didžiojo altoriaus Švč. Mergelės Marijos paveikslą. Vėliau karaliaus Augusto kareiviai nugabenę jį į Kauną, bet paveikslas vėl sugrįžęs į Zapyškį. Kitas padavimas sako, kad prie elnio ragų pririštas paveikslas buvo paleistas Nemunu iš Vilniaus, prašant Dievo apsaugoti žmones nuo potvynių. Iki šių dienų ragai taip pat neišliko.
1923 m. dailininko Arkadijaus Preso iniciatyva šventovė buvo restauruota, po to paversta bažnytinių daiktų sandėliu.
Kol nebuvo pastatyta Kauno hidroelektrinė, bažnyčia dažnai nukentėdavo nuo Nemuno potvynių. Prie jos seniau buvo gyvenvietė, tačiau dėl dažnų potvynių gyventojai persikėlė gyventi toliau, ir bažnyčia liko stovėti viena Nemuno slėnyje. 1953–1955 m. pagal architekto A. Umbraso projektą bažnyčia buvo vėl restauruota, o 1969 m. ir 1979 m. remontuota. Buvo parengti vandeniui nepralaidžios šventoriaus tvoros bei apsauginio pylimo projektai.
Iki 1992 m. Kauno istorijos muziejui priklausiusioje bažnyčioje vyko parodos ir kamerinės muzikos koncertai. 1993 m. bažnyčia grąžinta religinei bendruomenei. Tais pačiais metais valstybės lėšomis pradėtas šio vertingo architektūros paminklo restauravimas. Nuo 1996 m. senojoje gotikinėje bažnyčioje vyko Pažaislio muzikos festivalio koncertai ir kiti kultūros renginiai.
2002 m. senoji gotikinė bažnyčia paskelbta kultūros paminklu ir perduota Vilkaviškio vyskupijos kurijai.
Bažnyčią dažnai niokojo Nemuno potvyniai. Aplink bažnyčią seniau buvo gyvenamųjų namų, tačiau dėl dažnų potvynių gyventojai persikėlė gyventi toliau. Netoli bažnyčios per Antrąjį pasaulinį karą buvo įrengta krovinių prieplauka Nemune. Siaurojo geležinkelio bėgiai buvo pakloti nuo Ežerėlio durpyno iki Nemuno, lynų pagalba vagonėliai su durpėmis buvo nuleidžiami nuo Zapyškio šlaito perkrovimui į laivus. Po karo veikla dar buvo vykdoma apie dešimtmetį. 1946 m. didžiulio potvynio ledai apgriovė bažnyčią ir senųjų Zapyškio kapinių koplyčią, išvertė apie bažnyčią augusius senus gluosnius. Potvynio padariniai išlikę akivaizdūs presbiterijos sienose, kurių nemaža dalis yra sumūryta naujai. Kol nebuvo pastatyta Kauno hidroelektrinė, 1954–1955 m. buvo kuriami bažnyčios apsauginio pylimo projektai.
1993 m. išleistas bažnyčiai skirtas pašto ženklas (dail. Eugenijus Gūzas). 1992 m. įtraukta į LR Kultūros vertybių registrą (unik. kodo Nr. 972). Nuo 1996 m. čia vyksta Pažaislio muzikos festivalio, kiti kamerinės muzikos koncertai ir įvairūs renginiai.
Kultūros paveldo departamento lėšomis 2008 m. restauruotoje bažnyčioje atlikti fasadų (kontraforsų) mūro ir cokolio restauravimo darbai. Taip pat įrengta nauja danga, baigtas tvarkyti stogas, permūrytas karnizas, pakeistos grindys. Muzikos atlikėjai pažymi puikią bažnyčios erdvių akustiką, prie kurios prisidėjo architektas Vytautas Barkauskas.
2017 m. pradėta bažnyčios restauracija. Projektą inicijavo Kauno rajono savivaldybė, įgyvendindama bažnyčios restauravimo ir pritaikymo visuomenės reikmėms projektą. Projektą rengė architektų ir restauratorių komanda, o architektūrinius sprendinius pristatė architektas Gintaras Prikockis. Po restauracijos 2020 m. bažnyčia atvėrė duris ir dabar yra naudojama kultūrinėms reikmėms. Kauno rajono Ežerėlio kultūros centrui buvo pavesta užduotis įveiklinti jaukią, kameriniams renginiams ypač tinkančią bažnyčios erdvę, kurioje yra 150 sėdimų vietų. Čia susitinka įvairios meno rūšys, įdomūs žmonės, naujos patirtys, žinios ir netikėti muzikiniai atradimai.
Lit.:
Lietuvos bažnyčios : iliustruotas žinynas / [sudarytoja Laima Šinkūnaitė]. - Kaunas : VšĮ "Terra Publica", 2009.
https://vilkaviskiovyskupija.lt/dekanatai-ir-parapijos/aleksoto-dekanatas/zapyskio-sv-jono-krikstytojo-parapija/
https://www.pamatyklietuvoje.lt/lankytinos-vietos/senoji-zapyskio-sv-jono-krikstytojo-baznycia/3543
