Zapyškio senųjų kapinių koplyčia | Dr. K. Rudoko straipsnis

XIX amžiaus viduriu datuojama Zapyškio senųjų kapinių koplyčia kviečia į gyvenimo, kūrinijos ir jos nyksmo kontempliaciją. Lakoniškų formų, klasicizmo architektūros bruožais pasižymintis nedidukas, kartais per medžius nuo kelio net nepastebimas pastatas gali būti vertinamas kelių istorinių epochų kontekste. Carinės okupacijos metais jis tampa savotiška dvasine priebėga ir „apsiaustu“ nuo religinio bei politinio persekiojimo. Apsiaustą miniu ne veltui – pats koplyčios pastato tipas yra susijęs su globojančio apsiausto įvaizdžiais (cappa – lotyniškai „apsiaustas“), nes ir bendrinis pavadinimas „koplyčia“ yra kilęs nuo patalpos, kurioje buvo laikomas šv. Martyno apsiaustas, pavadinimo.

Šiais laikais, kai kapinėse jau seniai nėra laidojama, visa kapinių teritorija yra tapusi savotiška invokacija apmąstyti natūralios kaitos fenomeną gamtoje ir žmonių gyvenime. Kapinaičių teritorija yra nelyginant miestelio nekropolis, mirusiųjų kvartalas, kuriame biologinės gyvybės pasibaigimas nebūtinai turi būti matomas kaip absoliučios pabaigos žymuo. Veikiau tai kvietimas giliam būties ir žmogaus gyvenimo prasmės apmąstymui.

Architektūra
Baroko architektūra ilgai dominavo profesionaliojoje Lietuvos architektūroje, o XIX amžiaus pradžioje vis labiau plito asketiškesnė ir paprastesnė klasicizmo stilistika, simboliškai kviečianti žmogų gręžtis į racionalų pradą tiek architektūroje, tiek ir socialiniame gyvenime. Tuo metu imta vis plačiau tikėti, kad viską galima paaiškinti mokslu ir natūraliomis priežastimis. Zapyškio senųjų kapinių koplyčia atkartoja racionalias, paprastas, antikinės graikų architektūros principais grįstas kompozicijos priemones. Dėl pastato tūrio smulkumo čia nematome tipinio portiko su kolonomis, tačiau priekinio fasado kampuose sukomponuoti masyvūs piliastrai aiškiai byloja apie klasikinio, asketiško orderio įtaką ir siekia griežtos simetrijos. Paradoksalu, tačiau šį griežtos simetrijos įspūdį kiek atsveria kairėje fasado pusėje esanti niša. Sunku dabar nustatyti, ar tai intencionalus sprendinys, ar intuityvus „atsitiktinumas“, tačiau šis architektūrinis niuansas labai gerai atspindi vieną iš esminių etninės lietuvių sakralinės architektūros bruožų – itin subtilų santykį tarp simetrijos ir disimetrijos, kuris labai gerai matomas medinėse koplyčiose ir bažnyčiose.

Kita vertus, nors pastatas lakoniškas, tačiau jo funkcija ir vieta kapinėse tik pagilina tą iracionalią, mistišką ir todėl giliai barokišką mąstyseną. Paprasta kompozicija be ornamentų ar kitos puošybos iš tiesų kviečia apmąstyti šio pasaulio pliuralizmą ir įvairenybes, nes formos paprastumą tada ima stelbti gamtos, kraštovaizdžio ir architektūros kontekstų daugybingumas. Galima drąsiai teigti, jog šis klasicistinės architektūros pavyzdis kartu su žymiąja Zapyškio bažnyčia, kuri tobulai jungia geriausius gotikos elementus su nedrąsiais baroko niuansais, iškalbingai byloja apie neperskiriamą misticizmo ir racionalumo tarpuskvarbą. Koplyčios vertingumą atspindi ir fragmentiškai išlikę antkapiniai paminklai, vertingi kalvystės pavyzdžiai – kryžiai.

Konteksto kaita
Koplyčia priklauso Šv. Jono Krikštytojo parapijai. Ji pastatyta šalia tuo metu čia tekėjusio Šv. Jono upelio. Tam tikra prasme šios vietos raida atspindi frazę, kuria šv. Jonas apibūdino savo misiją: „Jam skirta augti, o man – mažėti.“ (Jn 3, 30)

Kai čia veikė kapinės, kuriose laidoti ir 1863 metų sukilimo dalyviai, koplyčia buvo svarbi pastoracinė erdvė, o šiandien ji primena nebylų miestelio nekropolį. Tačiau tuo ji atrodo dar tinkamesnė giluminei kontempliacijai. Žvelgdami į kapinių ansamblį, matome, kad erdvė, kuri dar prieš 100 metų buvo veikiantis kultūrinis reiškinys, dabar tarsi grįžta į savo pirmapradę – gamtos, natūros – būklę. Tačiau kaip ir šv. Jono Krikštytojo viešas gyvenimas, kuris buvo skirtas Jėzaus kaip Dievo Sūnaus skelbimui ir parodymui, taip ir žmogaus bei jo sukurto artefakto nyksmas fiziniame laike ir erdvėje nei praeina be pėdsakų, nei visiškai išnyksta. Galop ir sukilimo vaisiais, kurių to sukilimo dalyviai, palaidoti kapinaitėse, negalėjo matyti savo biologinėmis akimis, mes dabar galime džiaugtis.

Tokie objektai, kurie tarsi tylos ir universalumo siena atsitveria nuo kasdienybės, nuo profaniškojo pasaulio, parodo, kad laikino ir neišvengiamai nykstančio žmogaus gyvenimas ir sprendimai turi svorį amžinybės konfigūracijai. Todėl dabar Zapyškio senųjų kapinių koplyčia funkciniu požiūriu yra ontologiškai universali, nes neatlieka jokios funkcijos, išskyrus liudijimą apie save. Ir šiuo atveju funkcijos nebuvimas nereiškia beprasmiškumo, o kaip tik tampa dvasinio žmogaus nemirtingumo žymeniu: po Paskutiniojo Teismo žmogus apsivilks ir nemarų kūną.

Apibendrinimas
Prieš akis turime metafiziniu požiūriu tobulai išbaigtą objektą. Architektūrinis paprastumas ir kapinių sunatūralėjimas šiuolaikinėje skubančioje visuomenėje mums byloja apie niekio ir nyksmo kūrybinę galią bei žmogaus amžinumą. Čia galime prisiminti ir garsaus XX amžiaus filosofo Martino Buberio mintį apie kūrybiškos neveiklos (vok. Nichttun) galią padėti žmogui dar ir šiame gyvenime ontologiškai prisiartinti prie Dievo. Tas kūrybinis neveiklumas, kurio spindesys dabar supa Zapyškio senųjų kapinių kompleksą, nėra tiesiog paprasčiausias ir intencionalus žmogaus atsisakymas veikti. Ši kūrybinė neveika reikalauja laiko, atsitiktinumo ir intuicijos kategorijų įtraukimo į uolų žmogiškąjį planavimą. Nors objektas itin smulkaus mastelio, jis gali būti įdomus kaip savintas klasicizmo archiktektūros pavyzdys su matomais lietuviškos etninės architektūros niuansais.