Paštuvos kapinių koplyčia | Dr. K. Rudoko straipsnis

Paštuvos kapinėse apie 1850 metus pastatyta medinė koplyčia yra itin smulkaus mastelio. Nors į ją vis dar galima įeiti ir iš jos švęsti liturgiją, pastato tipologija balansuoja ties koplyčios ir koplytėlės riba. Lietuvoje galima rasti ir daugiau tokių mažo tūrio katalikiškų pastatų, kurie savitai lietuviškai perteikia labai seną krikščionybės tradiciją, mus pasiekiančią nuo pirmųjų amžių, kuomet pirmosios koplyčios buvo įrengiamos dar katakombose, ant palaidotų kankinių kapų.

Koplyčia yra etninės architektūros formų, turi dvišlaitį stogą (kartais tokios mažytės koplyčios būdavo tarsi papuoštos valminiais stogais), jos tūris primena kuboidą. Svarbu tai, kad pastatas yra tapęs platesnio sakralinio komplekso dalimi: visai šalia jo veikia Šv. Barboros bažnyčia, kiek toliau – Basųjų karmeličių vienuolynas.

Vienuolijų tradicija
Dabar matomas pastatas dažniausiai yra datuojamas XIX amžiaus viduriu, tačiau koplyčia šioje ar netolimoje vietoje galėjo atsirasti XVII amžiaus viduryje aplinkines žemes valdžiusio Benediktinių ordino dėka. Nors benediktinės vėliau pasitraukė, vienuolijų tradicija atgimė Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kai čia įsikūrė Basųjų karmeličių ordinas, kurį Ispanijoje įkūrė pati šv. Teresė Avilietė – žinoma mistikė ir Bažnyčios mokytoja.

Kapinių koplyčių statyba nebūtinai siejama su vienuolijų bendruomenių buvimu viename ar kitame krašte. Antai iš VI amžiaus mus pasiekiančioje Šv. Benedikto reguloje žodis „koplyčia“ net neminimas, tačiau pakankamai aiškiai įvardytas „oratoriumo“ terminas, reiškiantis vietą, tinkamą giliai susikaupti ir atsiriboti nuo žemiškų rūpesčių.

Architektūros metafizika ir „universalus objektas“
Architektūros istorikas ir miesto tyrinėtojas Christopheris Alexanderis savo veikale „Šablonų kalba“ išsamiai aprašė „švento objekto“ sampratą, kuri remiasi objekto pirmapradiškumu jo architektūrinio ir socialinio konteksto atžvilgiu. Tai jokiu būdu nereiškia istorinio ar chronologinio pirmumo, bet savotiškai byloja apie tokio objekto universalumą, o šis universalumas pasižymi tuo, jog, nepaisant visiškai paprastos ir universalios objekto kompozicijos (šiuo atveju – kuboido), pastato forma tarsi apima visas kitas aplinkinėje sukultūrintoje erdvėje matomas formas ir kompozicijas. Tad tokio tipo pastatai neretai gretinami su mikrokosmo arba hierotopijos (šventos vietos kūrimo) sąvokomis. Tai nereiškia, kad pats pastatas yra filosofiniu požiūriu išbaigtas – jis tiesiog veikia kaip monadologinis principas tolesnei vietos ir erdvės raidai, kurio pagrindinė funkcija yra pašventinti jo įtakoje besiformuojančias profaniškąsias struktūras.

Objekto architektūrinė forma yra vientisa, tačiau koplyčios interjere juntama pliuralizmo nuotaika. Dabar čia gana netvarkingai išdėlioti įvairiausi šventi paveikslėliai, principas aiškus – paprastos ir visiškai asketiškos išorinės formos daugybingumo dinamiką atskleidžia interjeras. Tai bendras medinių Lietuvos bažnyčių ir koplyčių komponavimo meninis principas. Be to, jis yra ir itin archetipiškas (būdingas itin senoms ikikrikščioniškoms civilizacijoms), ir giliai krikščioniškas.

Žodinė tradicija
Kaip žymi šalia koplyčios esanti lentelė, objektas yra susijęs tiek su nacionaline rezistencija, pasireiškusia per tikėjimo tiesų gynimą, tiek ir su stebuklingų nutikimų žodine tradicija. Vienas slėpiningiausių pasakojimų – istorija apie čia girdimą plakančią Jėzaus Kristaus širdį. Nors nepriklausomai patikrinti ir patvirtinti šių liudijimų autentiškumą dabar sunku, tačiau ir Bažnyčios pripažinti stebuklai dažniausiai vyksta persekiojimų ir priespaudų laikotarpiu arba bent jau turi sąsają su tokių negandų laikais.

Kaip ir minėta, kapinių koplyčių tipas yra be galo senas ir mus pasiekia iš pačių pirmųjų krikščionybės amžių, kai mirusio tikėjimo kankinio kūnas buvo labai gerbiamas. Paštuvos kapinėse stovinti koplyčia labai savitai, pakitus kultūrinėms ir istorinėms aplinkybėms, tęsia tą naratyvą. Mirusio kankinio ar šventojo kūnas, teologiškai žiūrint, dėl vienybės su atperkamąja Kristaus kančia yra nelyginant paties Jėzaus kūnas. Todėl nėra keista girdėti liudijimus apie ypatingą Jėzaus globą šioms apylinkėms, kuriose juntama stipri sakralinė įtampa.

Žinoma, kad šioje koplyčioje šv. Mišias aukodavo kunigas Juozas Vailokaitis (1880–1955), Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jono Vailokaičio (1886–1944) brolis. Sovietmečiu jis koplyčioje slapta ruošdavo vaikus Pirmajai Komunijai.

Apibendrinimas
Paštuvos kapinių koplyčia dėl smulkaus mastelio ir itin mažo tūrio yra tarsi archetipinis objektas, kuriame mistiškai užčiuopiami pasaulio pradmenys. Išorinis objekto paprastumas pereina į pliuralizmą interjere (tarsi labai subtiliai primenamas Švč. Trejybės slėpinys). Erdvinis uždarumas, kai kunigas aukodavo ar aukoja šv. Mišias koplyčioje, o tikintieji būriuojasi lauke, primena Šventų Švenčiausiosios erdvės Jeruzalės šventykloje tipologiją. Objektas su kitais katalikiškais statiniais sudaro įdomią sakralinę ašį, tačiau jo paprastumas ir universalumas pabrėžia ypatingą mistinę dvasią. Objektą verta aplankyti ir kaip gryną kultūrinį artefaktą – nuolat atvirą mažąją etninės architektūros formų koplyčią. Deja, tokie statiniai arba jau nyksta, arba yra sunkiai prieinami.