Kazys Boruta
POETAS, PROZININKAS, VERTĖJAS
Gimė 1905 m. sausio 6 d. Kūlokuose, Liudvinavo valsčiuje.
Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Maskvoje, kur mokėsi gimnazijoje. 1918 m. grįžo į Lietuvą. Mokėsi Marijampolės „Žiburio“ gimnazijoje, vėliau – Marijampolės mokytojų seminarijoje, kur aktyviai įsitraukė į aušrininkų veiklą. 1924 m. už dalyvavimą Gegužės 1-osios demonstracijose iš seminarijos buvo pašalintas, tačiau brandos egzaminus išlaikė eksternu.
1924–1926 m. studijavo lietuvių kalbą, literatūrą ir istoriją Lietuvos universitete. 1925 m. buvo suimtas už socialistinių šūkių spausdinimą leidinyje „Draugas jauniems“. Dėl veiklos socialistinio jaunimo ir darbininkų organizacijose bei opozicijos valdžiai, 1926 m. buvo priverstas emigruoti. Išvyko į Austriją, studijavo Vienos universitete literatūrą, filosofiją ir istoriją. Vėliau gyveno Latvijoje ir Berlyne, aktyviai dalyvavo lietuvių socialdemokratų emigrantų veikloje.
1931 m. grįžo į Lietuvą ir įsitraukė į kultūrinį gyvenimą. 1933 m. už nelegalią politinę veiklą buvo suimtas ir nuteistas ketveriems metams kalėjimo, tačiau 1935 m. Lietuvių rašytojų draugijos pastangomis buvo amnestuotas.
1938 m. išrinktas Lietuvos rašytojų draugijos sekretoriumi, bendradarbiavo su leidiniais „Lietuvos žinios“, „Kultūra“, redagavo žurnalą „Dienovidis“.
Nuo 1939 m. su šeima gyveno Kauno rajone, Ražiškių kaime ant vadinamojo Čigonkalnio, kur pasistatė namelį, pasodino obelų sodą, nutiesė du simbolinius takus – „Gyvenimo tempas“ ir „Ramybės tempas“. Šioje sodyboje su šeima nuolat gyveno iki 1941 m., o 1942–1965 m. čia lankėsi ir gyveno su pertraukomis.
Čia parašė romaną „Baltaragio malūnas“ (1945 m.).
https://www.krsvbiblioteka.lt/krastotyra-straipsniai/rasytojo-k-borutos-sodyba-garliavos-apylinkiu-sen/
„Baltaragio malūnas“ sulaukė didžiulio populiarumo – pagal jį 1973 m. sukurtas pirmasis lietuviškas miuziklas „Velnio nuotaka“, tapęs lietuvių kino klasika. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre 2002 m. pastatytas spektaklis (inscenizacijos režisierius – A. Pociūnas, choreografas – V. Brazdyla), o 2012 m. išleistas spektaklio audiovizualinis įrašas (TV vaizdo režisierė – I. Morkevičienė). 2011 m. Šokio teatre sukurtas baletas (choreografas – V. Brazdyla). Romanas išverstas į rusų, latvių, estų, islandų, čekų, vokiečių ir lenkų kalbas.
1940 m., įsigalėjus sovietų valdžiai, Boruta aktyviai įsitraukė į kultūrinį gyvenimą. Liepos 21 d. jis poetinėmis eilėmis pasveikino vadinamąjį Liaudies Seimą. Jam priskiriama ir frazė „Parvežti į Lietuvą Stalino saulę“, vėliau tapusi sovietinės propagandos simboliu. Tačiau netrukus Boruta nusivylė sistema.
Nuo 1941 m. gyveno Vilniuje, dirbo Mokslų akademijos Literatūros muziejuje, aktyviai dalyvavo Menininkų klubo ir Rašytojų sąjungos veikloje. Karo metais dirbo Lietuvių literatūros institute, saugojo lituanistikos rankraščių fondą, išgelbėjo nuo sunaikinimo Adomo Mickevičiaus rankraščius, padėjo gelbėti žydus. Baigiantis karui buvo priverstinai varomas į Vokietiją.
1946 m. buvo suimtas už tai, kad nepranešė apie pažįstamos moters laišką popiežiui, kaltintas ideologiniu pasyvumu. Kalėjo Vilniuje, Rasų kalėjime, bet 1949 m. buvo amnestuotas ir paleistas. Po to ilgai negalėjo viešai skelbti savo kūrinių ar vertimų, juos dažnai pasirašinėjo slapyvardžiais. Tik 1965 m. jam suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio kultūros veikėjo vardas.
Kazys Boruta mirė 1965 m. kovo 9 d. Vilniuje. Palaidotas Rasų kapinėse.
Sodybos, kuriose gyveno Kazys Boruta (Kūlokuose ir Ražiškiuose), įrašytos į Kultūros vertybių registrą (u. k. 10904 ir 16984). Jo vardu pavadinta Liudvinavo Kazio Borutos vidurinė mokykla, kuri šiuo metu vadinama Liudvinavo Kazio Borutos gimnazija.1970 m. Rasų kapinėse pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Vladas Vildžiūnas). Antkapyje iškaltos eilutės iš K. Borutos eilėraščio: „Laisvo vėjo valia drumstis, žalio šilo – gausti“. Kazio Borutos vardu pavadintos gatvės Kūlokuose, Liudvinave, Vilniuje (Verkiuose), Kaune (Rokuose). 2005 m. išleistas pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė).
Kazys Boruta buvo itin talentingas ir įvairiapusis rašytojas – jo kūryboje rasime politinių eilėraščių, fantastikos, autobiografijos ir vaikams skirtų kūrinių.
Garliavos Jonučių vidurinėje mokykloje (dabar – progimnazijoje) 1994 m., pirmosios „Poezijos pavasarėlio“ šventės metu, buvo įkurta Borutaičių draugija. Ji kasmet prie rašytojo K. Borutos namelio rengia mokinių poezijos šventę-konkursą „Poezijos pavasarėlis“. 1993 m. sodyba įrašyta į Lietuvos kultūros vertybių registrą.
Svarbiausi K. Borutos kūriniai:
A-lo!: poezija, 1925 m.
Dainos apie svyruojančius gluosnius: poezija, 1927 m.
Kryžių Lietuva: poezija, 1927 m.
Drumstas arimų vėjas: apsakymai, 1928 m.
Namas Nr. 13: apysaka, 1928 m.
Mediniai stebuklai: romanas, 1938 m.
Duona kasdieninė: poezija, 1934 m.
Eilės ir poemos: poezija, 1938 m.
Kelionės į Šiaurę: apybraižos apie žymius keliautojus, 2 kn. 1930–1939 m.
Saulę ant savo pečių parnešti išėjo: apysaka, 1940 m.
Baltaragio malūnas: romanas, 1945 m.
Dangus griūva: pasakų rinkinys, 1955 m.
Sunkūs paminklai: skulptoriaus Vinco Grybo beletristinė biografija, 1960 m.
Jurgio Paketurio klajonės: humoristinė apysaka 1963 m.
Raštai, T. 1–10, 1970–1976 m.
Lit.
https://lt.wikipedia.org/wiki/Kazys_Boruta
https://www.limis.lt/personalities/877577
https://kaunas2022.eu/modernizmasateiciai/rasytojo-k-borutos-namas/index.html
https://www.krsvbiblioteka.lt/krastotyra-straipsniai/rasytojo-k-borutos-sodyba-garliavos-apylinkiu-sen/
