Jurgis Žitinevičius

KNYGNEŠYS

Gimė 1871 m. gegužės 25 d. Lekėčiuse, Šakių apskrityje. Augo neturtingoje bežemio valstiečio šeimoje.
Mokėsi Tilžės mokykloje. Ūkininkavo Kluoniškių kaime, Zapyškio valsčiuje. „Genių Dėdės“ slapyvardžiu rašė korespondencijas laikraščiui „Lietuvos ūkininkas“. Pirmojo pasaulinio karo metais liko gyventi savo ūkyje. Vedė knygnešio Motiejaus Eimaičio dukrą ir apie 1897 m. įsitraukė į knygnešystės veiklą. Važiuodavo į pasienį, pėsčias pereidavo sieną, parsinešdavo spaudos ir grįždavo namo.
1917 m. rugsėjo 18–23 d. dalyvavo Vilniaus konferencijoje kaip delegatas. Zapyškyje įkūrė Lietuvos valstiečių sąjungos kuopą, aktyviai skatino vietinius užsirašyti į Lietuvos kariuomenės savanorius – du vyriausius savo sūnus pats nuvežė į savanorių surinkimo punktą.
1920 m. gegužės 15 d. – 1922 m. lapkričio 13 d. buvo Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas II (Kauno) rinkimų apygardoje. Priklausė Lietuvos valstiečių sąjungos frakcijai, kuri veikė kartu su Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija. Per 257 Seimo posėdžius kalbėjo apie 200 kartų. Būdamas patyręs politikas ir vargingai gyvenęs dešimties vaikų tėvas, labai atsakingai žiūrėjo į valstybės finansus.
Pasibaigus Seimo kadencijai, grįžo į savo ūkį. Dirbo ir Zapyškio girininkijoje. 1928 m., minint Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį, Zapyškyje pastatė atminimo paminklą (vėliau sovietų nugriautą), taip pat – Šaulių namus, kurie buvo sudeginti sovietmečiu.
1945 m. buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą, kur apie tą patį laiką ir mirė. Tiksli kapo vieta – nežinoma.

Jurgio Žitinevičiaus  atminimas išliko gyvas. 2004 m., minint lietuviškos spaudos atgavimo šimtmetį, ant namo Dievogaloje (Sodų g. 4), kuriame gyveno M. Eimaitis ir J. Žitinevičius, atidengta ąžuolinė atminimo lenta (autorius – tautodailininkas A. Jasilionis). 
2006 m. Zapyškyje iškilo stogastulpis, skirtas J. Žitinevičiui ir visiems šio krašto knygnešiams. 
https://www.krsvbiblioteka.lt/krastotyra-straipsniai/zapyskio-krasto-knygnesiams

Lit.:
https://www.krsvbiblioteka.lt/uploads/pdf/krastotyra/bibliotekos_leidiniai/knyga_spauda_ir_kultura_Kauno_rajone/Enciklopedinis_zinynas.pdf
http://www.spaudos.lt/knygnesiu_paminklai/knygnesiai/jurgis_zitinevicius.html
https://lt.wikipedia.org/wiki/Jurgis_%C5%BDitinevi%C4%8Dius

Zapyškio bibliotekos vyr. bibliotekininkės Albinos Budrienės straipsnis, parašytas 2005 m.

„Nuo ankstyvos vaikystės Jurgis Žitinevičius, tėvo padedamas, dirbo kunigo patarnautoju Prienuose. Būdamas smalsus, jis nuo savo kunigo pasislėpęs, skaitė Šventąjį Raštą. Už tai buvo pavarytas. 1898 m. Jurgis Žitinevičius vedė Konstanciją Eimaitytę – vieną iš garsaus Zapyškio ir Užnemunės knygnešio Motiejaus Eimaičio dukterų. Lankė Tilžės mokyklą. Neblogai mokėjo vokiškai, nes jo mama buvo suvokietėjusi lietuvė. Per Pirmąjį pasaulinį karą jam teko vertėjauti į vokiečių kalbą. Apie 1907 metus jo šeima persikėlė į Aukštadvario dvaro kumetyną Kluoniškių kaime. Dvare J. Žitinevičius dirbo ūkvedžiu. Vėliau įsteigė krautuvėlę, kurioje prekiavo
žibalu, sausainiais. Kai 1914 m. rusų kariuomenė traukdamasi sudegino didelę Kluoniškių kaimo dalį, J. Žitinevičius vėl apsigyveno Zapyškio miestelyje, žydo, vadinamo trumpakoju, name. Tuomet sava valdžia žydus trėmė į Rusijos gilumą, kad jie nepadėtų vokiečiams. Šiems atėjus į valdžią, J. Žitinevičius gelbėjo žydus, už tai buvo suimtas. Apie jo suėmimą sužinojo advokatas Tolušis (garsus valstiečių liaudininkų partijos atstovas). Jam tarpininkaujant J. Žitinevičius buvo išleistas. J. Žitinevičius knygas gabendavo iš Tilžės, taip pat gaudavo iš Antano Baltrušaičio-Antanėlio, gyvenusio Kudirkos Naumiestyje. Jis artimai bendravo ir susirašinėjo
su Kostu Stikliumi, Baltrumi Sutkumi ir Stasiu Tamulaičiu. Lietuviškas knygas veždavo Lietuvos inteligentams, jų vaikams ir giminaičiams. J. Žitinevičius rašė į „Lietuvos ūkininką“, vienas iš jo straipsnių yra „Mano knygnešystės darbai“. 1917 metais J. Žitinevičius buvo Vilniaus konferencijos dalyvis ir Steigiamojo seimo
atstovas valstiečių sąjungos frakcijoje. Jis rėmė valstiečių liaudininkų partiją. Būdamas Seimo narys, jis aštriai kritikavo tuos, kurie naikino miškus. Žemės ūkio ministras M.Krupavičius J. Žitinevičių paskyrė miškų revizoriumi. Čia jis pasižymėjo kaip puikus oratorius, turėjo gerą atmintį. Kadangi pats buvo savamokslis, pasisakė prieš privalomą mokslą mokyklose, sakydamas, „o kas karves ganys?“ Tačiau dėl atvirumo ne visiems jis patiko, buvo pažemintas pareigose, nes pareiškė, kad Seimo nariai vagia mišką. 1918 m. J. Žitinevičius su šaulių būrio atstovais pastatė Zapyškyje paminklą, skirtą Lietuvos Nepriklausomybės 10- mečiui. Tais pačiais metais J. Žitinevičius suorganizavo savanorių būrį. Jų buvo net 69, tarp jų du jo sūnūs. Vienas sūnus, Gabrys, žuvo 1923 m. gegužės 1 dieną. Už žuvusį sūnų J. Žitinevičius gavo pašalpą (miško medžiagos), ir 1931 m.pastatė šaulių namus Zapyškyje. Jie stovėjo dešinėje kalno pusėje Ežerėlio kryptimi. Čia vykdavo susirinkimai, vaidinimai, šokių vakarai.Savo namuose J. Žitinevičius turėjo įkūręs nedidelį muziejėlį: čia buvo durtuvas, kirvukai, volungės lizdas ant arklio ašutų ir daugybė kitų daiktų. Tą muziejėlį atidavė mokyklai. 
1918 m. mirus žmonai Konstancijai, J. Žitinevičius vedė Oną Abraitytę (labai šeimynišką, ūkišką), įsigijo 5,5 ha žemės ir atstatė savo ūkį ant kalno prie bažnyčios.
Zapyškio kapinėse 1918 m. J. Žitinevičius mirusiai žmonai pastatė paminklą su Gedimino stulpais, mat buvo ne itin religingas, be to, nesutiko su kai kuriomis teologijos tiesomis. Taip pat J. Žitinevičiaus dėka įsteigtos ir naujos Zapyškio kapinės. 
1945 m. apie vasario 16 dieną, kartu su Vladu Urbonavičiumi, be teismo,
pagal Jakelaitytės duotus parodymus, buvo ištremti į Permės srities lagerius. V. Urbonavičius (vokiečių laikais) buvo Zapyškio kooperatyvo vedėjas. Jie buvo
išvežti iš Kalvarijos posto gyvuliniais vagonais. Būnant lageryje J. Žitinevičiaus sveikata labai pablogėjo ir 1945 m. balandžio 1 d. jis mirė. 
Kur tikroji kapo vieta – nežinoma“.