Junda Vaitkė / Egidija Jasukaitytė Vaitkienė

RAŠYTOJA

„Turiu labai daug planų, užmojų, norų, bet nebevadinu jų svajonėmis. Labai daug kas vyksta ir pavyksta, o jeigu nepavyksta, aš ir vėl po kurio laiko pabandau“.
 Junda Vaitkė

Gimė 1977 m. Garliavoje, Kauno rajone. Baigusi Garliavos Juozo Lukšos gimnaziją, vėliau įgijo filosofijos bakalauro laipsnį Vytauto Didžiojo universitete. 

2000-aisiais ji išvyko į Čikagą, kur studijavo ir 2002 m. baigė psichologijos magistrantūros studijas. Po studijų grįžo į Lietuvą su planu nusipirkti butą Kaune ir grįžti į JAV, tačiau gyvenimas pasuko kita linkme: Lietuvoje ji susituokė ir gimė dukra.

2005-aisiais, vyrui gavus darbą Airijoje, visa šeima persikėlė į šią šalį, kur autorė apsistojo ir pradėjo naują gyvenimo etapą. Iš pradžių neturėjo ilgalaikių planų, tačiau ši šalis tapo jų namais. Būdama anglų kalbos dėstytoja, ji dirba su įvairių tautybių žmonėmis ir turi galimybę pasidalinti savo žiniomis apie kalbą, kūrybinį rašymą ir literatūrą. Junda Vaitkė taip pat yra viena iš lituanistinės mokyklėlės „Lietuvos vaikai“ įkūrėjų Monachane, Airijoje, kurioje moko vaikus lietuvių kalbos ir kultūros. 
Junda išleido dvi knygas – „Emigrantės“ ir „Jų dievai nesusitarė“, kuriose gilinamasi į emigracijos patirtis, žmogaus siekį išlaikyti savo tapatybę ir prisitaikyti prie naujos gyvenimo tikrovės, susiduriant su kultūriniais skirtumais ir iššūkiais.

Jundos Vaitkės / Egidijos Jasukaitytės Vaitkienės kūriniai:
Emigrantės: romanas, 2021
Jų dievai nesusitarė:romanas, 2025

Autorė apie save:
„Gimiau Pakaunėje, Garliavoje, 1977 metais. Esu mokytojos ir automechaniko dukra, studentų vaikas. Didžiąją dalį vaikystės mane augino močiutė, būdama tikra žemaitė, ji nejusdama išmokė gražios šnektos, o ir šiaip mūsų namuose būta nemenkai juokų, pašnekesių, aptarimų. Netrūko ir šiderstvų.
Garliavoje baigiau Juozo Lukšos gimnaziją, tam tikru tarpu, jau po Amerikos, netgi teko ten labai trumpai mokyti anglų kalbos. Būdama dvyliktoje klasėje labai sunkiai sirgau – šešis mėnesius praleidau tuberkuliozinėje sanatorijoje, tol, kol mano draugai ruošėsi baigiamiesiems egzaminams.
Nutiko taip, kad aš visgi labai sėkmingai išlaikiau brandos egzaminus, draugų paskatinta įstojau į VDU – į filosofijos studijas. Prieš tai norėjau būti žurnalistė, gal stiuardesė, gal net kirpėja... Žurnalistikos studijų Kaune nebuvo, stiuardese tapti nebūčiau galėjusi dėl silpnų akių, o dėl kirpėjos – mama greitai šitą užraukė. Sakė, tokių gerų pažymių ir tik kirpėja...

VDU man puikiai sekėsi. Pabaigiau net ne vieną specialybę, o dvi – filosofiją ir psichologiją šalimais. Tai iškėlė vieną svarbiųjų mano gyvenimo klausimų – protas ar širdis? Racija ar jausmas? Ar viską galiu logiškai paaiškinti? Bet jeigu nebūtų logikos, koks gi tada būtų mano pasaulis, tavo ir kito?
Po VDU baigimo, jau su diplomu kišenėje, išvykau į JAV. Apie tai ir mano pirmoji knyga – „Emigrantės“– pilna jausmo, persunkta ilgesio, moralinių sprendimų, bet labai pilna šviesos. Rašiau ją kurį laiką Airijoje, netikėjau ir neplanavau, kad tai taps knyga. Na, ir kad mano „bjaurioji Reda“ taps tokia mylima tarp emigrantų.

Amerikoje sunkiai dirbau. Užaugau ir susipažinau su savimi. Baigiau universitetą. Įkritau į dar gilesnius apmąstymus – taigi jausmas ar protas? 2003 metais sugrįžau atostogų į Lietuvą ir jausmas paėmė viršų, dar tais pačiais metais ištekėjau.
2005 metais, jau gimus pirmai dukrai Medeinai, atvykome jauna šeima į Airiją. Užsilikome. Čia mes ir pirkome, ir pardavėme, gimė dar vienas vaikas, tapau anglų kalbos dėstytoja, čia ėmiau rašyti. Na ir nutiko mano ginčas dėl proto ir jausmo, psichologijos ir filosofijos – ėmiau rašyti. Rašyti naktimis, ant suolelio, ant sąskaitų voko, tarp paskaitų, po vakarienės gaminimo. Aš atradau save ir daugiau nenoriu savęs prarasti.
Mano antrasis romanas „Jų dievai nesusitarė“ vertinamas prieštaringai, kyla daug minčių, diskusijų“. Junda Vaitkė