Baltrus Sutkus
KNYGNEŠYS
(1863–1945)
„Eina ir lieka pėdos gilios
Ir jų neužsnigt.
Smagu po gimtą žemę vaikščiot
Ir pėdsakus palikt...“
J.Marcinkevičius
Baltrus Sutkus gimė 1863 m. Riogliškių kaime, Zapyškio valsčiuje, Kauno apskrityje, ūkininkų šeimoje. Vaikystėje lankė Zapyškio pradinę mokyklą. Buvo gabus, mokėjo keletą kalbų.
B. Sutkus buvo vienas iš tų šviesių Suvalkijos žmonių, kurie aktyviai domėjosi knygomis, lietuviška spauda ir tautiniu atgimimu. Tiesa, jis nebuvo pavyzdingas ūkininkas, bet buvo pavyzdingas žmogus – lyg vaikščiojanti enciklopedija ir gyvas muziejus. Jam knygos buvo didžiausia paguoda ir viltis. Įsiskaitydavo taip, kad pamiršdavo ir lauko darbus, ir šeimos reikalus.
Tokių aistringų knygų mylėtojų anuomet pasitaikydavo labai retai. Jis buvo perskaitęs šimtus knygų keliomis kalbomis. Skaityti pradėjo nuo kunigo J. Kolytos bibliotekos, vėliau naudodavosi ir ponios Marijos Daukšaitės-Dambravičienės bei kitų žmonių knygomis. Jaunystėje pasikinkydavo arklį ir kartu su Zapyškio knygnešiu Jurgiu Žitinevičiumi keliaudavo net į Kudirkos Naumiestį, kur gaudavo lietuviškos spaudos iš knygnešio Antano Baltrušaičio-Antanėlio. Grįždavo džiaugdamiesi ir laimingi, veždami spaudą į Zapyškį bei apylinkes.
Kelias ėjo per Griškabūdį ir Jankus – tiesiai per miškus, todėl buvo gana saugus nuo rusų žandarų. Knygas slėpdavo bažnyčioje – vargonų spintoje ar po laiptais. Turėjo slėptuvę ir kapinėse.
Jis buvo pažįstamas su dr. Vincu Kudirka, su kuriuo susipažino Zapyškyje, pas kunigą Jurgį Kolytą – Kudirkos dėdę. Vincas Kudirka dažnai lankydavosi Zapyškyje, nes po pašalinimo iš kunigų seminarijos jį buvo atstūmęs tėvas. Čia praleisdavo savo žiemos ir vasaros atostogas, būdamas studentu, o vėliau ir gydytoju. Klebonas jį šiltai priėmė, globojo ir padėjo baigti medicinos mokslus Varšuvos universitete.
B. Sutkus pasakojo, kad jų pažintis su V. Kudirka užsimezgė būtent tuo laikotarpiu, kai šis gyveno Zapyškyje. Vėliau, jau tapęs gydytoju, Kudirka su Sutkumi palaikė ryšius, bendraudavo, aptardavo to meto įvykius, tautinio sąjūdžio klausimus ir švietimo reikalus. Kudirka ragino Sutkų šviestis, būti pavyzdžiu kaimo žmonėms, skleisti lietuvišką žodį ir tautinę dvasią.
B. Sutkus labai vertino šią pažintį ir saugojo dr. V. Kudirkos ranka rašytus raštus, tarp jų – studiją apie senovės lietuvių dievus, maldas ir eilėraščius. Jis laikė juos brangia relikvija ir rodydavo tik tiems, kurie nuoširdžiai domėjosi Kudirkos gyvenimu bei kūryba.
B. Sutkus bendravo ir su dvarininke M. Daukšaite-Dambravičiene. Jos namuose vykdavo pasitarimai dėl knygų platinimo. Pasitarimuose dalyvaudavo ir Vincas Kudirka, kurį dvarininkė globojo nuo 1883 m.
B. Sutkus vedė 1896 m., būdamas 33 metų. Turėjo 12 vaikų, iš kurių užaugino aštuonis. Aktyviai rūpinosi savarankiškos Lekėčių parapijos įsteigimu, dalyvavo visuomeninėje veikloje, rinko spaudos draudimo laikotarpio knygas ir laikraščius. Domėjosi muziejininkyste – buvo surinkęs nemažą titnaginių kirvukų ir senoviškų girnų kolekciją. Dalį surinktų eksponatų perduodavo į muziejus. Net ir sulaukęs garbaus amžiaus, jei reikėdavo, B. Sutkus pėsčiomis nueidavo net į Kauną.
Artimai bendravo su dailininku Jonu Šileika, kuris apie 1932 m. nutapė B. Sutkaus portretą. Jame matome su gamta ir gimtuoju kraštu glaudžiai susietą žmogų – orų, inteligentiško veido valstietį, buvusį knygnešį, ramiai ir didingai rymantį gimtojo Nemuno šlaite prie senos liepos, kurios drevėje kadaise slėpdavo knygas.
Mirė 1945 m., sulaukęs 82 metų. Palaidotas Lekėčių kapinėse.
Prosenelio knygnešio pomėgį knygai paveldėjo proanūkės Alma Ališauskaitė-Drumelienė ir Saulė Ališauskaitė-Vaidelienė.
Lit.:
Knygnešys ir švietėjas Baltrus Sutkus / Antanas Vaičius. - Iliustr. - Iš krašto praeities // Naujos tėviškės žinios. - ISSN 1392-8686. - 2006, geg. 6, p. 6.
https://www.spauda2.org/laisvoji_lietuva_kan_jav/archive/1989/1989-nr13-LAISVOJI-LIETUVA-KAN-JAV.pdf
