Dokumentinio filmo „Laimės agentas“ peržiūra

BUTANAS IR LAIMĖS POLITIKA: ŽVELGIANT Į FILMO„LAIMĖS AGENTAS“ KONTEKSTĄ
Rytiniuose Himalajuose, tarp dviejų šalių milžinių – Indijos ir Kinijos – įsikūrusi maža,paslaptinga ir unikali valstybė – Butanas. Tai šalis, kuri iš pirmo žvilgsnio primena pasaką –apsupta kalnų, besilaikanti senųjų budistinių tradicijų, kurioje klestėjimą ir gerovę siekiamamatuoti ne pinigais, bet laime. Būtent ši koncepcija – bendrosios nacionalinės laimėsindeksas – pavertė Butaną žinomu visame pasaulyje kaip vieną iš nedaugelio valstybių,mėginančių atsiriboti nuo vien ekonominio augimo ir materialinės gerovės logikos.Tačiau režisierių Aruno Bhattarai ir Dorottya Zurbo 2024 metų dokumentinis filmas „Laimėsagentas“ (angl. Agent of Happiness) leidžia pažvelgti giliau – ne tik į idilišką šalies įvaizdį,bet ir į jos vidinius prieštaravimus. Filme pasakojama, kaip du Butano vyriausybėspareigūnai Amber Kumar Gurung ir Guna Raj Kuikel keliauja po šalį ir „matuoja“, nustatožmonių laimės lygį, kuris vėliau naudojamas Bendrosios nacionalinės laimės rodikliuiapskaičiuoti. Jame per apklausos vykdytojo istoriją atskleidžiama ne tik fizinė kelionė perkalnus, bet ir simbolinė kelionė per įvairius Butano visuomenės sluoksnius, šalies istorinesžaizdas ir šiuolaikinius iššūkius.Pažvelkime į kiek platesnį Butano kontekstą, apie jo unikalią vystymosi filosofiją, socialinętikrovę bei nepastebimas įtampas, kurios slypi už viešai deklaruojamo „laimės šalies“įvaizdžio. Toks kontekstas padės giliau suprasti filmą, jo potekstes ir simbolius.

BUTANAS: TARP TRADICIJOS IR MODERNYBĖS
Butanas – konstitucinė monarchija, turinti kiek mažesnį už Lietuvą plotą ir apie 790 tūkst.gyventojų. Dauguma jų gyvena kalnuotose vietovėse, kur kasdienybė iki šiol glaudžiaisusijusi su gamta, žemdirbyste ir religiniu gyvenimu. Oficialiai šalyje dominuoja tibetiškasisbudizmas, tačiau Butane gyvena ir įvairių etninių bei religinių bendruomenių. ValstybinėButano kalba yra dzongkha. Šios kalbos raštas yra toks pats kaip ir tibetiečių kalbos.Butano izoliacija nuo pasaulio truko dešimtmečius – šalis sąmoningai ribojo išorės įtaką,kad apsaugotų savo kultūrą. Iki XX a. pabaigos čia nebuvo nei televizijos, nei interneto.Pirmieji turistai į šalį pradėti įleisti tik 1974 m., ir iki šiol jų skaičius griežtai kontroliuojamas.Tokia izoliacija iš dalies leido išsaugoti autentišką gyvenimo būdą, tačiau kartu lėmė irsocialinę bei infrastruktūrinę atskirtį – daugelyje regionų iki šiol sunku pasiekti medicinosįstaigas, mokyklas, trūksta kelių ir kitų viešos komunikacijos priemonių, esama nemažaiskurdo.Dėl sudėtingo kraštovaizdžio – aukštikalnių, atokių, uždarų slėnių – daugelis Butano kaimųyra beveik visiškai izoliuoti. Filme tai atskleidžiama per pagrindinio veikėjo kelionę: jisvalandų valandas keliauja pėsčiomis, kad pasiektų pavienius namus, kuriuose gyvenažmonės, seniai nematę jokio valstybės atstovo. Tokia geografija neabejotinai turi didelęįtaką ne tik ekonomikai, bet ir gyventojų galimybėms.

MONARCHIJOS VAIDMUO ŠIUOLAIKINIAME BUTANE
Butanas išsiskiria tuo, kad jo monarchija laikoma ne priespaudos, bet stabilumo ir gerovėsšaltiniu. Karalius, tituluojamas Druk Gyalpo – „Drakono karaliumi“, Butano žmonių laikomastėvišku vadovu, kuris įkūnija tiek pasaulietinę, tiek dvasinę išmintį.Butano monarchija buvo įkurta 1907 m., kai valdovas Ugyenas Vangčiukas buvo vieningaipripažintas pirmuoju karaliumi. Iki tol šalį valdė religiniai ir pasaulietiniai vadovai, dažnaikonkuruojantys tarpusavyje. Monarchijos įkūrimas padėjo suvienyti šalį ir įvesti politinįstabilumą. Šeimos dinastija – Vangčiukų giminė – iki šiol tebėra valdžioje, o jų valdymaslaikomas vienu iš stabilumo ramsčių.

BUTANO BUDIZMAS: GYVENIMO DVASINIS PAGRINDAS
Butane dominuoja vadžrajanos, tibetiškojo budizmo forma, konkrečiai – Drugpa Kagjumokykla. Tai viena iš keturių pagrindinių tibetiškojo budizmo mokyklų, ir būtent ši tradicijaglaudžiai susijusi su Butano nacionaline tapatybe. Nes budizmą išpažįsta per 75 proc.šalies gyventojų.

Budizmas Butane yra ne tik religija, bet ir etikos bei socialinių normų sistema. Ši dvasinėtradicija per amžius integravosi į kasdienį gyvenimą: vienuolynai nėra tik maldos vietos, betir švietimo, bendruomenės susibūrimo centrai. Butane dvasiniai lyderiai – vienuoliai lamos,vyresnieji rinpočės, abatų tarybos – dažnai laikomi moraliniais autoritetais, turinčiais įtakosne tik religiniame, bet ir socialiniame gyvenime. Valstybinės šventės, sprendimai dėlšvietimo ar aplinkosaugos neretai derinami su vienuolynų bendruomenėmis. Tai rodo, kadbudizmas nėra vien privatus tikėjimas – tai ir reikšminga viešojo gyvenimo ašis.Pagrindiniai budizmo principai – santūrumas, atjauta, subalansuotas ir kraštutinumųvengiantis vidurio kelias – tiesiogiai atspindi ir Butano politinę filosofiją. Daugelis gyventojųtiki karmos dėsniu ir atgimimu, o gyvenimo tikslas siejamas ne su materialine gerove, o sudvasiniu tobulėjimu. Šie įsitikinimai formuoja požiūrį į laiką, gamtą, bendruomenę ir netvalstybines institucijas. Neatsitiktinai ir šalies bendrosios laimės politika glaudžiai susijusi su budistinepasaulėžiūra – pavyzdžiui, žmogaus dvasinė būsena laikoma tokia pat svarbia kaip ir joekonominė padėtis. Net ekologinė politika Butane pagrįsta budistine pagarba visomsgyvoms būtybėms: konstitucija numato, kad miškai turi dengti bent 60% šalies teritorijos.

KAS YRA BENDROSIOS NACIONALINĖS LAIMĖSINDEKSAS?
1972 m. tuometinis Butano karalius Džigme Singje Vangčiukas ištarė žodžius, tapusiuspasauliniu simboliu: „Mūsų tikslas nėra didinti BVP, bet bendrąją nacionalinę laimę.“ Šis teiginys įkvėpė visą valstybinės politikos kryptį, kuri buvo suformuluota į plačią laimės matavimo sistemą.Geras valstybės valdymas ir institucijų veiklos skaidrumas.Vėliau šie principai buvo išplėtoti į devynias dimensijas, apimančias tiek materialinę, tiekdvasinę gerovę: psichologinę sveikatą, švietimą, laiką poilsiui, bendruomenės tvarumą, ekologinį sąmoningumą, kultūrinę tapatybę, sveikatos būklę, pajamų lygį ir pasitikėjimą valdžia.Norėdama įvertinti šiuos aspektus, valstybė kas keletą metų atlieka išsamią gyventojųapklausą. Klausimai yra neįprasti – pavyzdžiui: „Kiek valandų miegate per parą?“, „Kaip dažnai jaučiatės laimingi?“, „Kiek kartų per metus lankote religines ceremonijas?“ Šiuos klausimus gyventojams užduoda specialiai apmokyti apklausėjai – vadinamieji „laimės agentai“, apie kuriuos ir šis filmas.

SIMBOLINIS IR EMOCINIS LAIMĖS PORTRETAS
Filmas nėra tradicinė dokumentika. Jis veikia kaip tylus stebėtojas, kuris leidžia mumspatirti Butano kraštovaizdžio didingumą, kasdienio gyvenimo paprastumą, o kartu – ir emocinį pagrindinio veikėjo pasaulį. Jo vienišumas, svajonė apie meilę, troškimas būti pripažintam kaip lygiateisiam visuomenės nariui tampa universaliais jausmais, atpažįstamais visose kultūrose.Šioje vizualiai poetiškoje refleksijoje atsiskleidžia ir subtili ironija. Filmas, žvelgdamas į instituciją, kuri matuoja laimę, fiksuoja žmones, kuriems šie klausimai – apie vidinę ramybę, dvasinę pilnatvę ar meditaciją – visiškai svetimi. Kai kurie pašnekovai net nesupranta klausimų, kiti nurodo esą nelaimingi dėl konkrečių ir kasdienių priežasčių: ligų, išsiskyrimų, sunkaus darbo ar vienišumo. Tokia ironija nėra pašaipi, tačiau ji atskleidžia, kiek daug laimės diskursas kartais gali būti atsietas nuo realybės – ypač jei ji komplikuota socialiniais, ekonominiais ar etniniais veiksniais.

NEPALIEČIŲ BENDRUOMENĖS PADĖTIS BUTANE 
Nepaisant taikaus šalies įvaizdžio, Butano istorijoje esama tamsesnių puslapių. Vienas iš svarbiausių – nepaliečių diaspora. XX a. pabaigoje Butano vyriausybė pradėjo griežtinti nacionalinės tapatybės politiką, skatindama vieningą kalbą, religiją ir aprangos kodą. Tai paveikė pietinėje šalies dalyje gausiai gyvenusius nepaliečius (vadinamus Lhotshampa), daugiausia hinduistus, kalbančius nepaliečių kalba. Jie sudaro bemaž 35 proc. šalies gyventojų. Daugeliui jų buvo atimta pilietybė, o apie 100 tūkst. buvo priversti palikti šalį. Jie ilgus metus gyveno pabėgėlių stovyklose Nepale, kol kai kurie jų buvo priimti kitose valstybėse, pavyzdžiui, JAV ar Australijoje. Pagrindinis filmo „Laimės agentas“ herojus priklauso būtent šiai bendruomenei. Nors jis gimė Butane, neturi jokių dokumentų, kurie įrodytų jo pilietybę. Tai neleidžia jam tuoktis, balsuoti ar net gauti asmens tapatybės kortelės. Ši subtiliai atskleista siužetinė linija atveria klausimus apie tapatybę, neregimus atskirties mechanizmus bei pilietines teises ir įtampas. 

PABAIGAI: APIE MATOMUMĄ, TAPATYBĘ IR TYLŲ PASIPRIEŠINIMĄ 
Tai filmas, kuris, parodydamas platų visuomenės skerspjūvį kviečia mąstyti apie tai, kaip pamatuoti, tai kas, rodos, nepamatuojama. Stebint tolimą Butaną lengva pamiršti, kad panašių skerspjūvių– socialinės nelygybės, skurdo, priklausomybių, mažumų diskriminacijos turime ir Lietuvoje ir kad jie veikia ir mūsų visuomenės laimės lygį.