Naujienos

Fotomenininko, keliautojo R. Puišio paroda „Kalnai mums simfoniją groja“

R. Puišys: esu trys viename: verslininkas, fotografas ir keliautojas

Pakaunės švenčių dalyviai jau yra įsidėmėję su skrybėle ir fotoaparatu nesiskiriantį vyrą. Dažnas netgi žino, kad tai Raimondas Puišys. Pats save jis pristato: esu trys viename – verslininkas, fotografas ir keliautojas. Visa tai jam – vienodai svarbu. "R.Puišio asmenybę yra sudėtinga pristatyti trumpai, – yra sakiusi menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė. – Tai keliautojas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, Rusijos geografijos draugijos narys.

R.Puišys gimė 1963 m. Jurbarke, augo Alytuje, baigė studijas tuometiniame Lietuvos žemės ūkio universitete. Fotografuoti menininkas pradėjo keliaudamas. R.Puišys – konkurso "Gamta – mūsų namai" laureatas, Lietuvos ir Rusijos fotografijos konkursų prizininkas, pelnęs apdovanojimų už fotografijas, eksponuotas parodose Sankt Peterburge ir Tokijuje. Fotomenininkas yra surengęs apie 40 personalinių parodų skirtingomis temomis Lietuvoje ir Sankt Peterburge." Viskas susiję ir susipynę "Esu išleidęs du didelius fotografijos albumus, o mažų nė neskaičiuoju. Norint iš fotografijos būtų galima uždirbti ir iš to gyventi, tačiau to net nebandau, turiu savo versliuką. Pelnytis duoną iš fotografijos nenoriu dėl paprasčiausios priežasties. Jei man renginys neįdomus, aš į jį ir neinu, man nepatinka pleškinti kaip amatininkui. Manęs dažnai klausia, ar fotografavimui reikia įkvėpimo. Atsakymas visada vienodas: žinoma, kad reikia. Juk vieną dieną, viskas eina kaip sviestu patepta, o kitą, kad ir ką darytum, krenta iš rankų", – atviravo R.Puišys. Raimondas – kalnų sportininkas, alpinistas, į kalnus visada ima fotoaparatą. "Tačiau į kalnus einu ne fotografuoti, kurti kokį nors meną. Einu dėl to, kad man reikia rugpjūčio mėnesį patekti į pūgą, pasivaikščioti ledyne. Vėlgi, be fotografavimo šių kelionių taip pat neįsivaizduoju", – susijusius ir susipynusius pomėgius bandė analizuoti pašnekovas. Tačiau į kalnus einu ne fotografuoti, kurti kokį nors meną. Einu dėl to, kad man reikia rugpjūčio mėnesį patekti į pūgą, pasivaikščioti ledyne. Panašiai, jo žodžiais, yra ir versle. Kaimo turizmo sodybos "Šaltupis" savininkas sako, kad jo netenkino vien baliai, jubiliejai, vestuvės. "Pastačiau klojimą, įrengiau fotografijos technikos muziejų. Sodyboje rengiamos fotografijos parodos, pavasarį organizuoju teatro festivalius, šiemet jau bus tryliktas, o bardų festivalis vyks devintą kartą. Dar galvoju apie kaimo kapelų festivalį. Tokie renginiai man, kaip verslininkui, nieko neduoda finansiškai. Daug kas sako, kad tai darau dėl reklamos, tačiau man jos užtenka ir tikrai nereikia", – tvirtino Raimondas. Kamerinių renginių organizatorius ir juose nesiskiria su fotoaparatu, ir jam pavyksta pagauti ne vieną menišką kadrą. Paklaustas, iš kur meilė menui, verslininkas, fotografas, keliautojas tik gūžtelėjo pečiai: "Matyt, toks jau gimiau. Dauguma mano draugų – menininkai, kažkaip vis keliai su jais suveda." Akcentuoja kultūrinio paveldo svarbą Pasak R.Puišio, turbūt niekas abejingai nepraeina pro gražų saulėlydį ar saulėtekį, rūką ryte. Jam visa tai taip pat patinka įamžinti. "Tačiau mano mokytojas fotomenininkas Aleksandras Macijauskas sako: tokių vaizdelių tu man net nerodyk, tai gali nufotografuoti bet kas. Aš ir pats labiausiai džiaugiuosi ne užfiksuotais peizažais, portretais, o švenčių nuotraukomis. Tarkime, Užgavėnės. Tokiose nuotraukose – ir papročiai, ir tautiniai drabužiai. Visa tai išsaugoti ir perduoti kitoms kartoms man yra labai svarbu", – tvirtino fotomenininkas. "Meilė gamtai ir žmonėms, siekis ateičiai išsaugoti nykstančių paminklų atminimą fotomenininką skatina fiksuoti gamtos kaitą, žmogaus būsenas, jo aplinką. Autorius fotografijose per asmeninį emociškai prisodrintą santykį pateikia įvairius mūsų dvasinio ir socialinio gyvenimo aspektus, akcentuoja kultūrinio paveldo svarbą", – taip R.Puišio kūrybą apibūdino G.Kuizinaitė. Simpatijos vietovėms keičiasi Kauno rajonas verslininkui, fotografui ir keliautojui – ne tik vieta, kurioje gyvena. "Nors čia esu tik penkiolika metų, tai mano mėgstamiausia vieta. Garliava pastaraisiais metais labai gražėja: įrengti parkai, atnaujinamos gatvės, miestas tvarkosi ir puošiasi. Prisimenu, kai atsikrausčiau, čia buvo gerokai niūriau, – sako garliaviškis. – Žinoma, patinka Zapyškis ir Raudondvaris, kiti miesteliai. Kad ir kur važiuočiau – fotoaparatas visuomet su manimi. Dabar labai daug švenčių rengiama Raudondvaryje, nuotraukos iš jų kol kas gula į archyvą. Kada nors jas panaudosiu." Prieš kelerius metus fotografo simpatijos priklausė Linksmakalniui. Jis buvo tituluojamas šio buvusio karinio miestelio, kuriančio naujas tradicijas, fotokronikininku. "Linksmakalnyje išties esu praleidęs nemažai laiko. Nė vienoje kitoje pakaunės vietoje tiek daug nefotografavau, išleidau netgi nedidelį Linksmakalnio seniūnijos fotografijų albumą "Veidai… mintys… žmonės". Į šį albumą fotografas žiūri savikritiškai, svarsto, ar jame esantys darbai yra vertingi meniniu požiūriu. "Ne dėl meno aš fotografuoju. Šios fotografijos labiau pažintinės. Norėjau, kad žmonės žinotų: Linksmakalnis – tai ne tik buvęs slaptas objektas, kuriame dabar įsikūrusi gyvūnų prieglauda "Penkta koja" ar priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenė "Sugrįžimas". Norėjau parodyti, kad čia verda įdomus gyvenimas, gyvena marga bendruomenė, miestelyje pilna visokių keistenybių ir įdomybių", – sakė R.Puišys. Nors pokalbio metu jis ir įvardijo kelias pakaunės vietoves, į kurias dažniausiai dabar krypsta jo fotoaparato objektyvas, vis dėlto lieka tik spėlioti, kuris miestelis ar kaimas artimiausiu metu nusipelnys atskiro leidinuko ar parodos.

Vilma Kasperavičienė

Skaityti daugiau: https://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/r-puisys-esu-trys-viename-verslininkas-fotografas-ir-keliautojas-950040