Pradinis Naujienos Straipsniai

Naujienos

Varkalaitė - Baltrušienė Antanina

KNYGNEŠIO DUKRA, VISUOMENĖS VEIKĖJA

Gimė 1912 m. rugpjūčio 13 d. Girininkų km., Kauno apskr.
Tėvas buvo knygnešys, kentėjęs caro kalėjimuose. Baigusi "Saulės" šv.Kazimiero seserų gimnaziją Kaune, studijavo Vytauto Didžiojo universitete, Teisės ir Humanitariniame fakultetuose (pastarojo baigti nespėjo - ją ištrėmė). Buvo studenčių korporacijos "Filiae Lithuania" pirmininkė, talkino Jaunųjų ūkininkų sąjungos veikloje. Domėjosi esperanto kalba, vedė jos kursus. 1941-1956 m. buvo ištremta į Šiaurės Sibirą.
Mirė 1998 m. gegužės 20 d . Palaidota Kaune, Panemunės kapinėse.

Lit.: http://www.sena.lt/atsiminimai/baltrusiene_antanina-kelione_i_niekur_ir_atgal/433171

Kliučienė Nijolė

LIETUVOS IR KAUNO RAJONO POLITINĖ BEI VISUOMENĖS VEIKĖJA

Gimė 1957 m. kovo 13 d. Skaudvilėje, Tauragės raj.
1964-1965 m. mokėsi Skaudvilės vidurinėje mokykloje, 1965-1975 m. – Plungės 3-ojoje vidurinėje mokykloje, 1975-1982 m. studijavo KMI.
Nuo 1981 m. dirbo KMUK med. sesele, 1982-1983 m. – Kauno II klinikinės ligoninėje gyd. terapeute (internė), 1983-1989 m. – Kauno r. greitosios med. Pagalbos stoties gydytoja, 1989-1990 m. – Girionių (Kauno r.) ambulatorijos vyr. gyd., 1990-1997 m. – Kauno r. centrinės ligoninės vyr. gyd. pav., 1997 - 2003 m. – VŠĮ Garliavos PSPC direktorė, 2003 – 2010 m. - Kauno rajono mero pavaduotoja, nuo 2010 m. - VšĮ Garliavos pirminės sveikatos priežiūros centro direktorė. Politinė veikla: Tėvynės sąjungos narė. 2000–2003 m., 2004–2007 m. ir 2007-2010 m. Kauno rajono savivaldybės tarybos narė.

Lit.: Kas yra kas.Lietuvos moterys / [vyriausioji redaktorė Vaidonė Tamošiūnaitė]. - Kaunas : Neolitas, 2007 (Kaunas : Aušra). - 711, [1] p. : iliustr.

Ibianska Vanda

Ibianska Vanda

Spaudos darbuotoja, žurnalistė

Gimė 1939 m. balandžio 6 d. Romaškių Būdų km., Kauno r.

1945 - 1949 m. mokėsi Kauno 13-ojoje prad. mokykloje, 1949-1956 m. – Kauno S. Nėries vid. mokykloje, 1960 - 1966 m. studijavo KPI, 1977 - 1979 m. – Maskvos (Rusija) mokslinės ir techninės informacijos institute.

Dirbti pradėjo 1956 m. Kauno fabrike „Saga“ darbininke, 1957 - 1960 m. dirbo Kauno klinikose sekretore, 1960 -1964 m. – projektavimo instituto „Pramprojektas“ technike, 1964 - 1966 m.- Vandens ūkio projektavimo institute inžiniere, 1966 - 1977 m. – projektavimo instituto „Žemprojektas“ vadove, 1977 -1986 m. –projektavimo instituto „Miestprojektas“ sektoriaus viršininke, 198 6- 1993 m. - projektavimo instituto „Žemprojektas“ PK viršininke, nuo 1993 m. – žurnalo „Caritas“( dabar „Artuma“ ) vyriausioji redaktorė.

Lit.: Kas yra kas. Lietuvos moterys / [vyriausioji redaktorė Vaidonė Tamošiūnaitė]. - Kaunas : Neolitas, 2007

Bružikas Jonas

LIETUVIŲ KILMĖS JĖZUITŲ ORDINO MISIONIERIUS

Gimė 1897 m. gegužės 20 dieną Tvarkiškių kaime, Garliavos valsčiuje. Jo tėvai, Juozas Bružikas ir Agnietė Klusaitė - Bružikienė, valdė 8 hektarų ūkį ir susilaukė penkių vaikų: trijų dukrų ir dviejų sūnų. Jonuko motina mirė labai jauna, palikdama busimąjį misionierių vos 6 mėnesių... Kurį laiką vaikus globojo teta Burnelienė, vėliau - naujoji tėvo žmona. Abi jos, visiems bružikiukams buvo vienodai geros ir dėmesingos.
Skaityti ir rašyti Jonukas pramoko pas anų laikų „daraktorius'', privačius kaimo mokytojus. Vėliau lankė už 7 kilometrų nuo namų esančią Garliavos pradžios mokyklą. 1911 m., arčiau namų atsidarius Pažėrų pradžios mokyklai, perėjo į ją ir ją baigė. Pabaigęs pradžios mokyklą ir per vienerius metus šios mokyklos mokytojo Jeronimo Jonkaičio paruoštas, J. Bružikas, 1913 m. sėkmingai išlaikė stojamuosius egzaminus ir įstojo į Veiverių mokytojų seminariją.
Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui Veiverių mokytojų seminarija buvo perkelta į Švenčionėlius. Tačiau vokiečiams artėjant link Kauno, seminarija nustojo veikti, ir visi jos auklėtiniai buvo paleisti namo. Sužinojęs, kad mokykla bus perkelta į Ukrainą, seminaristas Jonas Bružikas patraukė ten. Mokslas, susirinkus mokytojams ir mokiniams, Soročinsuose (Poltavos gubernija), prasidėjo tik 1915 m. prieš Kalėdas. Seminarijos kapelionu buvo kun. Pijus Andziulis, su kuriuo J. Bružikas susibičiuliavo ir jam pareiškė, kad norįs tapti kunigu. Kun. Andziulis pradėjo jį mokyti lotynų kalbos. Pabaigęs mokytojų seminariją 1917 m. ir gavęs dviklasės mokyklos mokytojo diplomą, J. Bružikas išvyko į Žitomirą, kur įstojo į ten veikusią kunigų seminariją.
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę J. Bružikas grįžo į Lietuvą ir išskubėjo į ką tik Seinuose atsidariusią kunigų seminariją tęsti mokslų. Lenkams užėmus Seinus, J.Bružikas su kitais klierikais slapčia perėjo pasienio ruožą ir grįžo į tėviškę.
Netrukus kunigų seminarija buvo atidaryta Zyplių dvare, Lukšių parapijoje. Ten ji išbuvo 1919-1920 metais. Suradus patogesnes patalpas, seminarija persikėlė į Gižus. Čia, J. Bružikas buvo paskirtas seminarijos klierikų dekanu.
1921 m. rudenį seminariją Gižuose aplankė šv. Tėvo atstovas, būsimasis nuncijus Antonio Cechini (Antonio Zecchini.) Jėzuitas A. Cechini paragino klierikus važiuoti į Romą ir ten stoti į Jėzaus Draugiją. J. Bružikas šiuo pasiūlymu labai susidomėjo, nes tuo metu, jau pats rimtai galvojo apie stojimą į vieną iš Lietuvoje veikiančių vienuolių ordinų. Tačiau tuo metu, jį labiau traukė kapucinai... 1922 m. rugsėjo 17 d. Prienuose gavęs kunigo šventinimus, J. Bružikas, vėl kuriam laikui, grįžo į Kauno universitetą pagilinti teologijos bei sociologijos žinių. Čia, jis, po įvairių pokalbių su aukštais ir įtakingais katalikų bažnyčios dvasininkais, galiausiai apsisprendė tapti jėzuitu. Taip, Jonas Bružikas 1923 m. spalio 12 dieną įstojo į jėzuitų ordiną ir pradėjo naujokyną Olandijoje.
Pabaigęs naujokyną ir pagilinęs filosofijos žinias, 1926 m. T. Bružikas grįžo į Kauną ir tuojau įsijungė į darbą. Pradžioje jis tapo Kauno jėzuitų gimnazijos direktoriumi ir dėstė mokiniams lietuvių kalbą bei istoriją. 1927 m. jis ėmė vadovauti žurnalų „Žvaigždė" ir „Misijos" redakcijoms, tapo Maldos Apaštalavimo ir Marijos Sambūrio direktoriumi. Tačiau J. Bružiką vis labiau traukė ne sausas darbas mokykloje, o tiesioginis apaštalavimas: misijos ir rekolekcijos. Gavėnios ir atostogų metu jis apaštalavo parapijose ir pradėjo garsėti kaip iškalbus ir uolus misionierius. Misijos – žmonių vedimas prie Dievo, jų tikėjimo žadinimas, moralės skaidrinimas greitai tapo tėvo Bružiko mėgiamiausiu užsiėmimu, jis tam pašventė visas savo dvasios ir kūno jėgas...
1931 m. vasarą, kviečiamas JAV lietuvių kunigų ir gavęs vyresniųjų leidimą, tėvas J. Bružikas išvyko į Ameriką. Apsistojo Brooklyne pas kun. Norbertą Pakalnį ir čia, aktyviai dirbdamas misijose, išbuvo net šešerius metus. Per šį laikotarpį jis aplankė 120 lietuviškų parapijų, vedė 240 misijų savaičių, pasakė net 6 tūkst. pamokslų, išklausė apie ketvirtį milijono išpažinčių... Tuo pat metu, jis platino ir įvairią religinę literatūrą. Knygas platinti buvo kiek sunkiau, nes žmonės daugiausia buvo beraščiai, o čia gimęs jaunimas nesidomėjo lietuviška spauda. Labiausiai žmonės vertino jo paties populiariai parašytą 61 psl. knygelę „Jėzaus Širdis ir šeima“.
Sugrįžęs į Lietuvą, tėvas Bružikas kurį laiką dirbo įvairiose misijose tėvynėje, o rudeniop, gilinti teologijos žinių išvyko į Innsbruką. Po poros metų, kai naciai užėmė Austriją, tėvas J. Bružikas su kitu savo studijų kolega, tėvu J. Masilioniu, grįžo į Lietuvą.
Tėvas J. Bružikas nenutraukė savo misijų net tada, kai 1940 m. Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Tėvui Bružikui vedant misijas Sasnavoje, 1940 m. rugsėjo mėnesį, komunistai jį suėmė ir pasodino į Marijampolės kalėjimą. Iš kalėjimo jis išėjo tik 1941 m. birželio mėn., vokiečiams pradėjus bombarduoti Suvalkiją.
Per beveik keturis vokiečių okupacijos metus tėvas Bružikas Lietuvoje pravedė daugiau nei 100 misijų. Sovietams okupuojant Lietuvą antrą kartą, Jėzuitų ordino provinciolo įsakymu, tėvas Bružikas kartu su broliu Petru Kleinotu, 1944 m. spalio 8 d. buvo išsiųstas į Vakarus.
Vokietijoje tėvas Bružikas išbuvo keturis metus ir vedė misijas bei rekolekcijas ne tik lietuvių pabėgėlių (DP) stovyklose, bet ir Italijoje, Šveicarijoje, Belgijoje, Danijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kt. Įvairiose lietuvių stovyklose, keldamas ten esančiųjų dvasią ir viltį, jis pravedė apie 120 misijų. Be visa to, 1947-1949 m., tėvas Bružikas dar redagavo ir periodinį jėzuitų laikraštėlį lietuvių kalba „Misionieriaus laiškai“. Laikraštėlis buvo leidžiamas Miunchene.
1950 m. pabaigoje tėvas J. Bružikas su tėvu T. Mikalausku išvyko į Pietų Ameriką, kur lietuviai jėzuitai norėjo įsteigti savo apaštalavimo centrą. Misijų steigimo centrui buvo pasirinktas Urugvajus, kur jau nuo seno gyveno nemažai lietuvių. Pasidarbavęs porą metų Montevideo mieste, tėvas Bružikas 1953 m. pradžioje vėl atvyko į JAV ir pradėjo organizuoti finansinį vajų lietuvių bažnyčios statybai. Montevidėjaus lietuvių bažnyčios statyba buvo pradėta 1953 m. rugpjūčio mėnesį. Po metų, tėvas Bružikas grįžo į Urugvajų ir čia tapo lietuvių jėzuitų misijos vyresniuoju. Tuo pat metu, buvo užbaigta ir lietuvių Nekalčiausios Mergelės Marijos Širdies bažnyčia, kuri savo originaliu keturių kryžių bokštu ir raudonu stogu tapo visos apylinkės puošmena. 1955 m. lietuviams katalikams aktyviai veikiant čia buvo įsteigta Dievo Motinos Marijos parapija. Urugvajaus sostinėje J. Bružikas praleido vienuolika metų. Dirbamas Montevidėjuje jis nuolat lankėsi ir Argentinoje, ir Brazilijoje, kur įvairiose lietuviškose kolonijose organizavo ir pravedė daugiau nei 50 misijų.
1963 metais, kai lietuviai jėzuitai įsikūrė ir Brazilijoje, po kurio laiko, lietuvių ganytoju San Paulo mieste buvo paskirtas tėvas J. Bružikas. Jėzuitai čia įsigijo nuosavą pastatą ir jame įsiruošė koplyčią, vėliau pasistatė ir parapijos salę. 1968 m. pradžioje, San Paulo kardinolo Agnelo Rossi sprendimu, čia buvo įsteigta asmeninė lietuvių šv. Kazimiero parapija, kurios klebonu kardinolas paskyrė tėvą J. Bružiką. Deja, tėvo Bružiko darbas šioje parapijoje truko neilgai. 1973 m. kovo 13 d. traukinio avarijoje jis buvo sunkiai sužeistas ir netrukus ligoninėje mirė.
Tėvas Jonas Bružikas palaidotas San Paulo kapinėse, Brazilijoje. Ilgai jo atminimas buvo saugojamas tik brolių jėzuitų bei jį pažinojusių, ir jo gerumą patyrusių, širdyse. Dabar jis grįžo ir į garliaviečių tarpą... Iškilųjį Dievo tarną ir nuoširdų Dievo žodžio skelbėją, misionierių tėvą Joną Bružiką, nuo šiol, jo kraštiečiams primins Garliavos bažnyčios šventoriuje stovintis paminklinis kryžius...

Istorijos mokytojas Vidmantas Vitkauskas

Ražiškiai

Ražiškių kaimas

Važiuojant pietiniu Kauno aplinkkeliu nuo Rokų į Garliavą, už Jiesios upės ir geležinkelio matosi Ražiškių kaimelis. Gyvenvietė įsikūrusi šalia Jiesios slėnio, lygumoje, nuo Garliavos atribota Maišupio upelio. Kaip ir prieš du šimtus metų kaimelis turi apie tuziną sodybų, įsikūrusių buvusių Vaitapolės, Kazimieravos, Zagrados, Marviliaus palivarkų žemėse. Tarpukariu, po žemės reformos Ražiškiai išaugo turėjo 32 ūkiuose gyveno 184 gyventojai (1925 m), dalį gyventojų sudarė naujakuriai. Darbštesnieji iš įsigytos žemės greit „prakuto“ kiti pasinaudojo sovietų okupacija. Pokariu žemė buvo nusavinta, atima didžiuma padargų ir gyvulių, dauguma žmonių suvaryta darbui į 1948 m. įkurtą „Aušros“ kolūkį, nepatenkintus išvežė į Sibirą. Nebeliko tarpukarį kaimelyje buvusio malūno, plytinės, automotrisos kursavusios į Kauną. Nors pokaris buvo sunkus ražiškiečiai prisitaikė dirbo ir tvarkėsi, vaikus leido į aplinkines mokyklėles.

Lit.: http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=938&;page=33

Vailionytė Danutė

honorata

Honorata : [biografinė apybraiža apie tarpukario Lietuvos visuomenės veikėją H. Ivanauskienę] / Danutė Vailionytė ; dailininkė Rita Penkauskienė. - Kaunas : Arx reklama, 2017. - 320 p. : iliustr.

Istorike, publiciste Danutė Vailionytėknygoje „Ilonorata" pristato išskirtinę tarpukario Lietuvos šviesuolę, aktyviai dalyvavusią jaunos mūsų valsty­bės gyvenime. Honorata Paškauskaitė-Ivanauskienė - garsaus gamtininko T. Ivanausko žmona ir bendramintė. Jos asmenybė, moralinės nuostatos, giliai suvokiamas pilietiškumas subrendo lietuvių tautinio atgimi­mo metais, kūrybingai atsiskleidė įvairiose jos veiklos srityse. Istorinis fonas, knygoje aprašomos spalvingos buities detalės, inteligentijos bendravimo niuansai tarsi priartina tolstančio laiko atmosferą, šviesuomenės laikyseną taikos, karo, o ypa­tingai pokario metais, kai Ivanauskų Obelynėje prieglobstį rado garsus nepriklausomos Lietuvos diplomatas Petras Klirnas, kiti režimo persekioti žmonės.
Gražiai pasitarnauja puikiai išsaugotas Ivanauskų šeimos ar­chyvas: fotografijos, laiškai, užrašai, dienoraščiai. Svarbūs ir autentiški įspūdžiai: autorė yra H. Ivanauskienės krikšto duk­ra, tad artimas bendravimas, ryškūs atsiminimai padeda su kurti gyvą neeilinės moters portretą.
Pirmą kartą skaitytojų dėmesiui pateikiami H. Ivanauskienės rankraštinio palikimo fragmentai - išsamesnio nagrinėjimo verti filosofiniai užrašai, esė.

Žemkauskas Petras

Krokodilo asaros 

Krokodilo ašaros : satyra ir humoras / Petras Žemkauskas. – Kaunas : Kalendorius, 1998.

 1462875259 3bok

Knygoje -  nūdienos aktualijas atspindinčios apysakos. Autorius jautriai, pasitelkęs psichologiją, turėdamas didelę įžvalgos dovaną ir žurnalisto darbo patirtį, nagrinėja žmonių tarpusavio santykius, poelgių priežastis, pasekmes, subtiliai atskleidžia atpildo už nusikaltimus neišvengiamumą, akcentuoja gėrio, meilės, savitarpio pagarbos, teisingumo svarbą ir gyvenimo prasmę.Išleista 2011 m.

Juodasis sasiuvinis 1-2 tomai

Rašytojo Petro Žemkausko dilogijos „Juodasis sąsiuvinis“ veikėjai siekia kuklių, tačiau kiekvienam žmogui labai svarbių tikslų - įveikti blogį. Nematomas žmogus pastebi aplinkoje daug daugiau nei tada, kai yra stebimas pašaliečių.
Kiekviename romano skyrelyje aptinkame įspūdingų psichologinių įžvalgų, išradingų detektyvinių elementų, kurie išlaiko skaitytojo dėmesį nuo kūrinio pradžios iki pabaigos. Išleista 2012 m.

97860942013944 z1

Pasakoje pabrėžiama darbo reikšmė žmogaus gyvenime, smerkiamas dykaduoniavimas. Išleista 2011 m. 

1462880316 ers

Tai dvidešimtoji poeto ir prozininko, žurnalisto Petro Žemkausko knyga, kurios išleidimas sutampa su autoriaus 85 metų sukaktimi. Greta naujausių humoristinių ir satyros kūrinių rinktinėje yra ir anksčiau skelbtų.
Knygoje Lietuvos gyvenimo reiškinių skalė labai plati, apima net pusę šimtmečio - taip susidaro įspūdis, lyg tai būtų probėgomis praplaukusi ekskursija per ne vienos kartos žmonių gyvenimus. Išleista 2013 m. 

1462882893 7

Žurnalistas, poetas ir prozininkas Petras Žemkauskas naujoje apysakų knygoje „Jogundės mįslė“ toliau gilinasi į savo pamėgto psichologinio-detektyvinio romano žanro subtilybes. To paties pavadinimo apysakoje tęsiamas žurnalistų sąjungos premijuotas romanas „Neprasilenk su laime“. Čia skaitytojai vėl turės galimybę pažvelgti į jau pažįstamo veikėjo žurnalisto Ramūno Digrio darbo užkulisius, aiškinantis įvairiausių nusikaltimų bylas. Skyriuje „Laiškas iš anapus“ romano herojus prisimena savo ankstyvąją jaunystę, subtiliai atskleisdamas sovietinės Lietuvos žaizdas paprasto žmogaus akimis, kuomet įkyriai skelbta klasių kova Lietuvoje faktiškai buvo engiamos tautos išsivadavimo kova. Išleista 2013 m.

1462885683 9876098083620kaisilaskvepiamedumi

Kai šilas kvepia medumi : [poemėlė vaikams] / [Petras Žemkauskas] ; [dailininkė Ieva Židonytė-Kavaliauskienė]. – Kaunas : Kalendorius, [2014].

1462885684 9876098083613pinigineirsargiukas

Piniginė ir sargiukas : [poemėlės vaikams] / [Petras Žemkauskas] ; [dailininkė Ieva Židonytė-Kavaliauskienė]. – Kaunas : Kalendorius, [2014].

du-netiketumai z1

Du netikėtumai : [poemėlės vaikams] / [Petras Žemkauskas] ; [dailininkė Ieva Židonytė-Kavaliauskienė]. – Kaunas : Kalendorius, [2014].

1462885683 9876098083590vijurkeliokapelaircirkas

Vijurkėlio kapela ir cirkas : [poemėlės vaikams] / [Petras Žemkauskas] ; [dailininkė Ieva Židonytė-Kavaliauskienė]. – Kaunas : Kalendorius, [2014].

per adomo ob-JPG

Nuo Adomo ir Ievos laikų pasaulis taip sutvarkytas, kad mes dažniausiai nejaučiame, kiek ir ko slepia mūsų sąmonė, kur mes klystame, o kokių galimybių neišnaudojame.
Perskaitęs šią knygą Jūs pasijusite lyg būtumėte valgęs arba matęs ragaujančius Adomo valgyto pažinimo obuolio skiltelę, pajusite jos skonį ir visas valgymo pasekmes, o gal net perkainosite savo požiūrį į gyvenimo vertybes.

Uzpelkiu poringes II nauja n.

Knygoje aprašomas Šiaurės Dzūkijos žmonių gyvenimo būdas, jų papročiai, buitis, darbų specifika. 2018 m.

Be senaties II

Knygoje skaitytojas susitiks su nenuilstančiu kovotoju už tiesą ir jo antiherojais, dar labiau išryškinančiais jo nepakantumą mūsų gyvenimo piktžaizdėms. Išleista 2017 m. 

Kauno rajono kraštas knygose - 2017

honorata

Honorata : [biografinė apybraiža apie tarpukario Lietuvos visuomenės veikėją H. Ivanauskienę] / Danutė Vailionytė ; dailininkė Rita Penkauskienė. - Kaunas : Arx reklama, 2017. - 320 p. : iliustr.

Istorike, publiciste Danutė Vailionytėknygoje „Ilonorata" pristato išskirtinę tarpukario Lietuvos šviesuolę, aktyviai dalyvavusią jaunos mūsų valsty¬bės gyvenime. Honorata Paškauskaitė-Ivanauskienė - garsaus gamtininko T. Ivanausko žmona ir bendramintė. Jos asmenybė, moralinės nuostatos, giliai suvokiamas pilietiškumas subrendo lietuvių tautinio atgimi¬mo metais, kūrybingai atsiskleidė įvairiose jos veiklos srityse. Istorinis fonas, knygoje aprašomos spalvingos buities detalės, inteligentijos bendravimo niuansai tarsi priartina tolstančio laiko atmosferą, šviesuomenės laikyseną taikos, karo, o ypa¬tingai pokario metais, kai Ivanauskų Obelynėje prieglobstį rado garsus nepriklausomos Lietuvos diplomatas Petras Klirnas, kiti režimo persekioti žmonės.
Gražiai pasitarnauja puikiai išsaugotas Ivanauskų šeimos ar¬chyvas: fotografijos, laiškai, užrašai, dienoraščiai. Svarbūs ir autentiški įspūdžiai: autorė yra H. Ivanauskienės krikšto duk¬ra, tad artimas bendravimas, ryškūs atsiminimai padeda su kurti gyvą neeilinės moters portretą.
Pirmą kartą skaitytojų dėmesiui pateikiami H. Ivanauskienės rankraštinio palikimo fragmentai - išsamesnio nagrinėjimo verti filosofiniai užrašai, esė.

Honorata

honorata

Honorata : [biografinė apybraiža apie tarpukario Lietuvos visuomenės veikėją H. Ivanauskienę] / Danutė Vailionytė ; dailininkė Rita Penkauskienė. - Kaunas : Arx reklama, 2017. - 320 p. : iliustr.

Istorike, publiciste Danutė Vailionytėknygoje „Ilonorata" pristato išskirtinę tarpukario Lietuvos šviesuolę, aktyviai dalyvavusią jaunos mūsų valsty¬bės gyvenime. Honorata Paškauskaitė-Ivanauskienė - garsaus gamtininko T. Ivanausko žmona ir bendramintė. Jos asmenybė, moralinės nuostatos, giliai suvokiamas pilietiškumas subrendo lietuvių tautinio atgimi¬mo metais, kūrybingai atsiskleidė įvairiose jos veiklos srityse. Istorinis fonas, knygoje aprašomos spalvingos buities detalės, inteligentijos bendravimo niuansai tarsi priartina tolstančio laiko atmosferą, šviesuomenės laikyseną taikos, karo, o ypa¬tingai pokario metais, kai Ivanauskų Obelynėje prieglobstį rado garsus nepriklausomos Lietuvos diplomatas Petras Klirnas, kiti režimo persekioti žmonės.
Gražiai pasitarnauja puikiai išsaugotas Ivanauskų šeimos ar¬chyvas: fotografijos, laiškai, užrašai, dienoraščiai. Svarbūs ir autentiški įspūdžiai: autorė yra H. Ivanauskienės krikšto duk¬ra, tad artimas bendravimas, ryškūs atsiminimai padeda su kurti gyvą neeilinės moters portretą.
Pirmą kartą skaitytojų dėmesiui pateikiami H. Ivanauskienės rankraštinio palikimo fragmentai - išsamesnio nagrinėjimo verti filosofiniai užrašai, esė.

Juozas Obelienius

Eini, ir pėdos lieka aiškios,
Ir jų nebeužsnigt---
Smagu po savo žemę vaikščiot
Ir pėdsakus palikt!
Just. Marcinkevičius

Panemunių kraštas garsus savo istorine praeitimi, piliakalniais, alkvietėmis ir senkapiais. Čia ir iki šiol mūsų žiloji praeitis rusena.
Garsus panemunių kraštas ir žmonėmis, kurie čia gyveno, ir savo gyvenimo darbais įrašę šlovingus puslapius į mūsų krašto istoriją.
Vienas jų – Juozas Obelienius (1903–1979) – kilęs iš vaizdingo Riogliškių kaino, esančio prie Nemuno. Vaikystėje lankė vietos pradinę mokyklą, o 1923–1926 m. gyveno Kaune ir dirbo Kauno „Aušros“ gimnazijoje sekretoriumi. Vakarais J. Obelienius mokėsi Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos Kauno gimnazijoje suaugusiems. Po to, mokslus tęsė Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinių mokslų fakultete.
Dirbdamas Vilniaus ir Kauno aukštosiose mokyklose ir technikumuose, J. Obelienius aktyviai reiškėsi sportinėje veikloje, buvo akademinio sporto klubo pirmininkas. Jis parengė ir išleido knygą „Lietuvos TSR vandens turistų keliai“ (1972 m.). Ši knyga pakartotinai buvo išleista 1982 m. Šioje knygoje autorius plačiai apžvelgė gimtinės praeities paminklus.
Jaunystėje J. Obelienius susidomėjo Vydūno gyvenimu ir kūryba, o pats tapo jo pasekėju-vegetaru. Savo gimtajame kaime suorganizavo alkoholio negeriančių ir nerūkančių jaunuolių būrelį.
J. Obelienius buvo kūrybingas kraštotyrininkas, tautosakos rinkėjas. Per savo gyvenimą jis surinko per tūkstantį dainų su melodijomis ir užrašė daug pasakų ir padavimų. Vienas iš jų „Altoniškių piliakalnis“.
Vienas svarbiausių jo kraštotyros darbų „Pluoštas medžiagos Zapyškio apylinkės monografijai“ (I, II, III d.), kurį autorius parašė 1976 m. gyvendamas Vilniuje.
Kitas svarbus jo darbas „Nesurašyti testamentai“, kurį J. Obelienius parašė 1974–1979 m. rinkdamas medžiagą Zapyškio istorijai. Čia aprašomas dešimties metų pokarinio laikotarpis, apie kurį papasakojo vietos gyventojai, kurie buvo grįžę iš tremties Sibire. Paties autoriaus atmintyje buvo išlikęs tragiškas įvykis 1945 m. liepos 15 d., kai NKVD kareiviai nužudė Riogliškių kaimo gyventojus Aleksandrą Paulauską, Nataliją Paulauskienę, Marcelę Kizevičiūtę ir Joną Gudaitį. Slėpdami savo nusikaltimus, padegė sodybą. Tačiau okupantų niekšiškumas išliko žmonių atmintyje.
Aprašydamas tragiškus pokario metų įvykius Zapyškio apylinkėje, autorius rėmėsi autentiškais pasakotojų žodžiais, juos užrašydamas į magnetofono juostą. Iš užrašytų atsiminimų matosi kaip žmonės gyveno ir kaip jautėsi savo namuose, kaip skaudžiai žeidė jų būtį brolžudikiškos žudynės, žiaurumas, okupantų smurtas. Pokario kartos žmonės kaime pergyveno tiek, kiek nėra tekę dešimčių kitų kartų daliai. Ta prasme, Zapyškio apylinkės likimas atspindi visos Lietuvos gyvenimui.
J. Obelienius artimai bendravo su fotožurnalistu, publicistu, kraštotyrininku ir žemiečiu Bernardu Aleknavičiumi, lankėsi jo namuose Klaipėdoje, susirašinėjo laiškais. Apie pažintį ir bendradarbiavimą su J. Obelieniu, B. Aleknavičius aprašė leidinyje „Lekėčių sakmės“ ir leidinyje „Suvalkija“ 1999 m., Nr. 2, psl. 30–34.
J Obelienius šeimos nesukūrė ir mirė vienišas Vilniuje 1979 m. rugpjūčio 29 d. Artimųjų dėka, palaidotas Lekėčių kapinėse.

Antanas Vaičius