KRAŠTOTYROS KNYGOS

Būdavas Stasys

RAŠYTOJAS, KUNIGAS

Gimė 1908 m. kovo 5 d. Papilėje, Akmenės raj.

Papilė - kunigo ir rašytojo, aktyvaus tarpukario Lietuvos ir išeivijos lietuvių visuomenės ir literatūros darbininko Stasio Būdavo (literatūros kūrinius pasirašydavo kaip Stasius Būdavas) gimtinė. Jos prisiminimai šildė ir guodė jautrią rašytojo širdį iki pat ankstyvos mirties 1966-aisiais tolimame užjūrio krašte.
Būdavų šeima gyveno Papilės miestelio Nepriklausomybės gatvėje, 30-uoju numeriu pažymėtame name. Šeimoje augo keturi vaikai. Vyriausiasis brolis Albertas ir jauniausioji sesuo Stefanija sukūrė šeimas, o Stasys ir Vincenta pasirinko gyvenimą Dievui.
Būsimasis rašytojas mokėsi Papilės pradinėje mokykloje, ją baigęs persikėlė į Šiaulių gimnaziją, tuomet jau garsėjusią turtingomis literatūrinėmis tradicijomis. Šioje gimnazijoje yra mokęsi J. Paukštelis, V. Alantas, L. Skabeika, K. Korsakas ir daug kitų savitas vagas literatūroje ir jos kritikoje, žurnalistikoje išvariusių asmenybių. Dažni būdavo literatūriniai vakarai, kurių rengėjai bei dalyviai nestokojo išmonės, kai kur stengėsi pamėgdžioti tuomet madingus „Keturių vėjų" poetus. Renginiuose įspūdingai reiškėsi ir papilėniškių kraštietis. Aštuoniolikmetis gimnazistas Stasys Būdavas išleido pirmą eilėraščių rinkinėlį „Širdies stygoms virpant".
Mokydamasis Stasys Būdavas sekė bendraamžių kūrybą ir per laiškus susipažino su biržiečiu Bernardu Brazdžioniu. Jaunų literatų bičiulystė, ilgainiui sustiprinta bendro emigrantų likimo, tęsėsi iki pat S. Būdavo mirties. Likimas lėmė S. Būdavui palaiminti ir Brazdžionių santuoką.
Baigęs Šiaulių gimnaziją, Stasys Būdavas 1929 m. išvyko į Kauną, pasirinko teologijos ir filosofijos studijas Vytauto Didžiojo universitete. Rinkdamasis dvasininko kelią, judrus, anuomet madingo kapoto ritmo eilėraščius kuriantis žemaitis solidiems profesoriams kėlė rimtų abejonių. Nuo dvasininko profesijos tuomet jau buvo „atsijoti" labai produktyvūs ir garsūs jauni poetai M. Linkevičius, K. Zupka, kai kurie dėstytojai suabejojo ir S. Būdavu - ar tinkamas jis kunigystei, ar nepalūš susidūręs su gyvenimo išbandymais? Spėjama, kad S. Būdavą užtarė pats Maironis, galbūt jau tuomet įžvelgęs jaunuolio talentą ir neeilinį darbštumą bei dvasininko pašaukimą.
Įšventintas kunigu, Stasys Būdavas vikaravo Josvainiuose, Deltuvoje, Čekiškėje, Babtuose. Nenutoldamas nuo Kauno ir nuo jame intensyviai kunkuliavusio literatūrinio gyvenimo, S. Būdavas su bendraamžiais važinėjo į literatūrinius vakarus, radiofone rengė religines laidas, netrukus apskritai sugrįžo į Kauną, darbavosi kapelionu gimnazijose. Visur jis pirmiausia jautėsi kunigu, stengėsi gyventi „naudingai ir tikslingai". Draugams sakydavęs, jog gyvenimas turi būti švarus, šviesus ir grynas. Mažiau pažįstantys vargu ar galėjo jį net įtarti esant žemaičiu. Pasak B. Brazdžionio, „Nedidutis, apvalutis, ne tik išvaizda panašus į aukštaitį kan. Tumą, bet ir charakteriu, būdu, kalba ir eisena, judrumu ir šviesiu žvilgsniu buvo tikra to didžiojo aukštaičio kopija. Stasiaus Būdavo žemaitiškumas buvo gal tik čia, kad ir draugaudamas laikėsi kažkaip atokiai, neatvėrė savo širdies paslapčių."
Gyvenime papilėniškis buvęs taupus, bet ne dėl šykštumo, o dėl poreikio likti nepriklausomu nuo buities. Stengėsi visur turėti savo namus. Sako, pirmas iš draugų įsigijo ir automobilį, kuriame nuolat vežiodavosi nebaigtų kūrinių rankraščius.
Į lietuvių literatūrą Stasys Būdavas įžengė ne tik kukliais eilėraščiais, bet ir apsakymų rinkiniu „Širdys ir gėlės" (1932), beje, išverstu ir į lenkų kalbą, romanais „Mokytojas Banaitis" (1935), „Loreta" (1936), „Sala" (1937), jo pjesė „Laukų berniukas" vaidinta Kauno jaunimo teatre. Paskata trauktis į Vakarus nuo artėjančios sovietinės kariuomenės galėjo būti hitlerinės okupacijos metais jo parašyta knyga „Vidurnakčio svečiai", pavaizdavusi sovietinių okupantų žiaurumus, anot profesoriaus V. Kubiliaus, ideologinę prievartą. Matyt, buvo 1944 metų vasara, gal liepa, gal rugpjūtis, kai S. Būdavas paskutinį kartą apsilankė Papilėje, pakalbinęs artimuosius, ilgai rymojo prie tėvų kapo, atsiduso stabtelėjęs prie netoliese esančios S. Daukanto amžinojo poilsio vietos. Seserims pasakęs: „Kur bebūčiau, norėčiau būti palaidotas prie tėvelių."
Daugiau kaip po dvejų metų atsidūręs Amerikoje, S. Būdavas aktyviai įsiliejo į tenykštės lietuvių literatų bendruomenės gyvenimą, vienai kadencijai buvo išrinktas Lietuvių rašytojų draugijos sekretoriumi, rašė straipsnius žurnalams, redagavo kitų kūrybą. Ir pats rašė. 1947 m. Airijoje išėjo jo nauja knyga „Varpai skamba", kuri laikoma viena geriausių lietuviškų apysakų jaunimui. 1952 m. Vokietijoje išleistas romanas „Uždraustas stebuklas", paskui pakartotas ir anglų kalba. Kaip ir Lietuvoje, išeivijos visuomenė mielai skaitė S. Būdavo knygas, nes, pasak B. Brazdžionio, „jis rašė labai lengvai, vikriai gaudė momentus, gudriai derino ir narpliojo situaciją, gyvai pynė fabulą ir skubiai mezgė intrigą, nesileisdamas į gelmes, nesiekdamas padugnių, bet skaitytoją (ypač moterišką) pagaudamas ir prie knygos pririšdamas..."
Papilės kraštui S. Būdavas brangus ir tuo, kad savo kūryboje, kaip ir gyvenime, nepamiršo gimtojo krašto, jau pirmoje eilėraščių knygelėje dainavo apie Ventos pakrantes, o vėlesniuose prozos kūriniuose ne kartą piešė Virvytės, Papilės peizažus, vaizdavo šio krašto žmonių buitį ir pasaulio matymą.
Stropiai rūpinęsis savo sveikata, nevartojęs alkoholinių gėrimų ir nebendravęs net su kava, Stasys Būdavas sveikatos neteko gana anksti. Mirė pakirstas kraujo vėžio, nebaigęs daugelio darbų ir neįgyvendinęs gausių sumanymų. Gyvenimo pabaigoje jis vėl grįžo prie poezijos, kūrė religinius dalykus - psalmes, elegijas proza, visą gyvenimą rašęs dienoraštį, ketino savo gyvenimą apžvelgti priminimų knyga.
Deja, Stasio Būdavo kūryba iki šiol mažai žinoma Lietuvos visuomenei, ji nebuvo priimtina sovietinei ideologinei valdžiai, nesudomino ir dabarties knygų leidėjų, tačiau ir šiandienos skaitytojui gali būti ir įdomi, spalvinga, nes savaip patraukli žodingumu ir gamtos vaizdais.
Mirė 1966 m. rugsėjo 9 d. Nort Palm Byče, JAV

Lit.:http://www.papile.lt/lt/iskilieji_zmones/stasys_budavas.html

Beržinskas Viktoras

POLITINIS IR VISUOMENĖS VEIKĖJAS

Gimė 1874m. lapkričio 10 d. Pakapurnių kaime, Raseinių apskrityje
Mokėsi šaltkalvio amato Raseiniuose, 1897 m. gyvendamas Rygoje lankė rusų šventadieninius kursus suaugusiesiems. Priklausė įvairioms draugijoms, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. 1915 m. persikėlė į Maskvą, dirbo pabėgėlių komitetuose. 1919 m. grįžo į Lietuvą, vertėsi mechaniko profesija. Taip pačiais metais įsitraukė į Lietuvos darbo federacijos (LDF) organizavimo reikalus. 1920 m. išrinktas Kauno šv. Juozapo darbininkų draugijos pirmininku (pirmininkavo iki 1922 03). Steigiamojo Seimo (1920 04 15 - 1922 11 13) narys. Į Steigiamąjį Seimą išrinktas II (Kauno) rinkimų apygardoje, pagal LDF sąrašą. Priklausė LDF, kuri įėjo į Lietuvos krikščionių demokratų partijos bloką. 1921 03 15 – 1921 11 25 dirbo Steigiamojo Seimo Darbo ir socialinės apsaugos komisijoje. 1921–1931 m. Kauno miesto tarybos narys. I Seimo (1922 11 13 – 1923 03 13) ir II Seimo (1923 06 05 – 1926 06 02) narys. 1947-02-11 sovietų saugumo suimtas ir kalintas Kauno MGB vidaus kalėjime (Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas). Po kankinimų paguldytas į igoninę, kur 1947-03-11/13? mirė. Jo palaidojimo vieta nežinoma. (Viktoro Beržinsko gimimo ir mirties datos įvairiuose istoriniuose šaltiniuose pateikiamos skirtingai). Sodybos vieta pašventinta 1999 m. birželio 19 d., pastatytas ąžuolinis stogastulpis (išdrožtas 1998 m., autorius – skulptorius Kazimieras Švažas), abipus jo pasodinti ąžuoliukai.
Mirė 1947 m. kovo 13 d. Kaune.

Lit.: https://www.krs.lt/savivaldybe/rajonas/kulturos-paveldas/lietuvos-politinio-ir-visuomen%C4%97s-veik%C4%97jo-viktoro-ber%C5%BEinsko-sodybos-vieta/

Bačkis Stanislovas


bačkis


KUNIGAS, KLEBONAS

Gimė 1866 m. gegužės 14 d. Pantakonių kaime, Joniškėlio parapijoje.
Baigė dviklasę mokyklą, 1880m. įstojo į vokiečių gimnaziją Mintaujoje (Latvija). Mokykloje Stanislovas gerai išmoko vokiečių, prancūzų, lenkų, latvių kalbas (iš viso 7 kalbas). 1885 m. baigė 5 klases ir iš mokyklos išstojo. 1886 m. ir 1887 m. dirbo Vilniaus „Gulbės“ vaistinėje mokiniu. 1887 m. įstojo į kunigų seminariją, kurią baigė 1891m. spalio 6 d. Gavęs kunigo įšventinimus buvo paskirtas Josvainių parapijos vikaru, vėliau perkeltas vikaru į Surviliškį. Po dešimties metų paskirtas Stačiūnų parapijos klebonu.

1906 m. St. Bačkis paskiriamas Vilkijos parapijos klebonu. Atvykęs į Vilkiją rado pradėtą statyti bažnyčią, tačiau dėl lėšų stokos darbai buvo sustoję. Gavęs nemažą brolio palikimą, finansavo statybą, o savo lėšomis pastatė mūrinę kleboniją (dabar joje – Vilkijos slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninė). Kun. St. Bačkis, norėdamas sutaupyti lėšų, ėmėsi ūkininkauti. Jis Jautakių ir Vilkijos kaimų laukuose įkūrė plytines. Patys gyventojai plytas degė ir jas nešė į statybos vietą, 1906-1908 m. bažnyčion įmūrytos plytos dar ir šiandien tvirtos. Beje, Vilkijos bažnyčios statybą rinkliavomis rėmė kun. Juozas Tumas-Vaižgantas, Maironis, artimas kun. St. Bačkio draugas, taip pat tuo metu teisininkas ir žurnalistas Antanas Smetona ir kt.

Energingo ir sumanaus klebono dėka 1908 m. rugsėjo 21d. ir įvyko naujai pastatytos bažnyčios šventinomo iškilmės, nors darbai dar nebuvo visiškai baigti. Ėjo 1915 –jieji... Kunigas St.Bačkis atsisakė vykdyti rusų karinės vadovybės įsakymą išvykti. Jis pasiliko Vilkijoje, norėdamas išsaugoti nuo sunaikinimo bažnyčią. Jau buvo susprogdintos Zapyškio, Raudondvario bažnyčios, numuštas Seredžiaus bažnyčios bokštas. Rusų kareiviai kelis kartus mėgino užminuoti Vilkijos bažnyčios bokštus. Tačiau klebono sumanumo ir diplomatijos dėka nuolat vaišinami kareiviai „užmiršo“ įvykdyti šventvagišką darbą. Puikiai mokėdamas vokiečių kalbą kun. St. Bačkis įgijo vokiečių karinės vadovybės pasitikėjimą ir net kurį laiką buvo paskirtas Vilkijos komendantu, bet nuo pareigų greitai buvo nušalintas.

Išsaugota nuo sunaikinimo Vilkijos bažnyčia 1920 m. gegužės 18d. buvo konsekruota (t. y., buvo pašventinta bažnyčia, altoriai, varpas ir liturginiai indai). Šias apeigas Žemaičių vyskupo Pranciškaus Karevičiaus pavedimu atliko vyskupas Juozas Skvireckas. Į didįjį altorių buvo įdėtos šventųjų relikvijos ir suteikti atlaidai kasmet minit bažnyčios konsekravimo metines. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kun. St. Bačkis aktyviai dalyvavo kuriant Vilkijos šaulių būrį, policiją, reiškėsi vietos savivaldos kūrime, ragino vilkijiečius savanorius ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Jis – vienas Vilkijos progimnazijos organizatorių. Trūkstant mokytojų, dėstė tikybą, vokiečių kalbą, mandagumą ir net gimnastiką. 1923-1925 m. Vilkijoje veikė dvimečiai mokytojų kursai. Klebonas kursų klausytojams dėstė vokiečių kalbą ir tikybą. 1923 m. metropolitas Juozas Skvireckas St. Bačkį paskyrė Kauno dekanu, o 1926 m. pakėlė Kauno kapitulos garbės kanauninku. Kun. St. Bačkis buvo unikalios atminties ir nepaprastų gabumų žmogus. Turėjo didelį parapijiečių pasitikėjimą, tvarkė plačius finansinius reikalus, pas save laikė didžiąją dalį parapijiečių santaupų.

Mirė 1930 m. lapkričio 29 d., Vilkijoje. Palaidotas Vilkijos bažnyčios šventoriuje išmūrytame rūsyje.

Lit.ir nuotr.: http://vilkijosparapija.lt

      

Andriušis Stanislovas

LIETUVOS SAVANORIS

Gimė 1902 m. Ilgakiemio kaime, Garliavos valsčiuje.
1919 m. sausio 20 d., būdamas 16 metų, įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenės būrį Garliavoje. Vėliau mokėsi Joniškėlio ir Belvederio žemės ūkio mokyklose. Būdamas dvidešimties metų, kaip buvęs savanoris, gavo 10 ha žemės Juragių kaime. Dirbo pašto tarnautoju Kaune, vėliau  tapo Veiverių pašto viršininku. Nepaklusęs NKVD įsakymui - Vyčio ženklo neužlipdęs sovietiniais herbais, S. Andriušis buvo persekiojamas, priverstas slėptis. 1944 m. rudenį buvo suimtas ir žiauriai kankinamas: 18 parų buvo užkastas žemėje Kazlų Rūdos miškuose, Krūvelių kaime. Paskui sekė kalėjimai, Sibiro lageriai -10 metų be teismo, be kaltės. Šiurpių kankinimų vietoje Kazlų Rūdos miške, praėjus 45-iems metams, jis pastatė paminklą, o apie savo išgyvenimus aprašė atsiminimų knygelėje “18 parų po žeme”.

Mirė 1999 m.

Vizgirda Tadas

Architektas, inžinierius. 

Gimė 1908 m. spalio 28 d. Domininkonyse, Garliavos valsč., Kauno apskr.

Skaityti

Jonaitis Alvydas

Architektas, dailininkas

Gimė 1954 m. balandžio 17 d., Ringauduose, Kauno r.

Skaityti

Jakučionis Povilas

Mokslo darbuotojas, dr. (architektūros m.)
Gimė 1932 m. vasario 4 d. Pajiesio k., Kauno r.


1942–1948 m. mokėsi Kauno Jėzuitų gimnazijoje. 1948–1954 m. už antitarybinę veiklą ištremtas ir įkalintas Vorkutos (Rusija) lageryje. Grįžęs į Lietuvą 1954 m. pradėjo mokytis Kauno 3-iojoje darbo jaunimo vidurinėje mokykloje. 1956 m. įstojo į Kauno politechnikos institutą (dabar – Kauno technologijos universitetas), kurį 1961 m. baigė ir įgijo inžinieriaus statybininko specialybę. Studijas tęsė Vilniaus inžinerinio statybos instituto (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas) aspirantūroje. Dirbo Švenčionių rajono architektu,1961–1992m.; Valstybinio kolūkių statybos projektavimo instituto projektuotoju, skyriaus viršininku, firmos “Krašto projektai” vyr. architektu.
1992–1996 m. – VI Seimo narys, išrinktas pagal Lietuvos krikščionių demokratų partijos, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos ir Lietuvos demokratų partijos jungtinį sąrašą. Seime dirbo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko pavaduotoju. 2000–2004 m. – VIII Seimo narys, išrinktas pagal Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) sąrašą. Seime dirbo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete.
1996–2001 m. – Valstybinės paminklosaugos komisijos narys, 1998–2001 m. – šios komisijos pirmininkas. 2000 –2003 m. – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, Miesto plėtros komiteto pirmininko pavaduotojas. 2000 - 2004 m. ir 2004-2008 m. – Seimo narys. Nuo 1989 m. – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narys, nuo 1997 m. – šios sąjungos pirmininkas. Nuo 1999 m. – Tėvynės sąjungos (konservatorių, politinių kalinių ir tremtinių, krikščioniškųjų demokratų) narys, šios sąjungos pirmininko pirmasis pavaduotojas.
Darbai: apgynė architektūros mokslų daktaro disertaciją „Rytų Lietuvos žemės ūkio gyvenviečių tinklo pertvarkymo būdai“, 1974; parengė mokslinį darbą „Gervėčių krašto lietuviškų kaimų tyrimai“, 1992; mokslinėje ir periodinėje spaudoje paskelbė apie 200 mokslinių ir publicistinių straipsnių.
Parašė knygas: „Priešinantis sovietizmo restauracijai“, 2014; „Valstybės kūryba – nesibaigiantis darbas“/ 2014; „Atkaklumas ir rizika. Kelias į sėkmę“/ 2015; „Kaimo prie lakštingalų upės istorija“/ 2016.

Bibliotekos registracijos pažymėjimas

Čia rasite bibliotekos registracijos pažymėjimą.

Skaityti

Babtų biblioteka

Adresas: Sodų g. 1, Babtai, Babtų sen. LT-54334, Kauno r.
Telefonas: (8~37) 555762
El paštas: babtai(eta)
krsvbiblioteka.lt

Darbo laikas:
Skaitytojus aptarnauja: pirmadieniais - penktadieniais - 10-18 val. 
Vyr. bibliotekininkė Danguolė Barkauskienė
Babtų biblioteka buvo įkurta 1937 m.
Fondas - 9000 vnt. dokumentų. 2004 m. bibliotekoje įgyvendintas asociacijos „Langas į ateitį“ projektas ir įsteigta interneto prieiga. 2009 m. bibliotekoje įgyvendintas projektas „Bibliotekos pažangai“: 4 kompiuterizuotos darbo vietos vartotojams ir 1 - darbuotojui. 

Paslaugos:

  • Knygos į namus suaugusiems ir vaikams;
  • Periodiniai spaudiniai;
  • Internetas;
  • Darbas kompiuteriu;
  • Kompiuterinio raštingumo ugdymas;
  • Kompiuteriniai žaidimai;
  • Fonotekos paslaugos;
  • Žaisloteka;
  • Pasakų popietės;
  • Išradingų vaikų klubas „Šaltinėlis“;
  • Knygų šventės vaikams ir suaugusiems;
  • Informacijos paiešką LIBIS suvestiniame kataloge, Nacionalinės bibliografijos duomenų banke ir KRSVB elektroniniame kataloge.