Pradinis Kraštotyra Straipsniai

Kraštotyra

Kauno rajono kryžiai - Mastaičiuose Alšėnų seniūnijoje

mm 

ALŠĖNŲ SENIŪNIJA
Alytaus  - Garliavos g. sąnkryžoje, Mastaičiai

Mastaičių kaimo sąnkryžoje - kryžius su skulptūra "Suklupusi Motina".

Lit. ir nuotr.: https://www.krs.lt/savivaldybe/seniunijos/alsenai/darbai/

Kauno rajono paminklai - Ežerėlio durpyno 100-mečiui

  ezer2

EŽERĖLIO SENIŪNIJA
Ežerėlis, Kauno g. 18A

Ežerėlio miestelio centre 2015 m. atidengtas skulptoriaus Pijaus Česiūno sukurtas paminklas „Ežerėlio durpynui – 100 metų". Jis simbolizuoja durpių klodus ir iš jų iškilusį šviečiantį miestą. Paminklas sukurtas ir pastatytas bendrovės „Klasmann – Deilmann Ežerėlis" lėšomis, aikštės tvarkymo darbus finansavo Kauno rajono savivaldybė.

Daugiau:
http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/pirmas-durpininku-miestelio-simtmetis-695146

Nuotr.:
https://www.krsvbiblioteka.lt/virtualusturas/#

Kauno rajono paminklai - Knygnešiui K. Aglinskui

20171011 153807

GARLIAVOS SENIŪNIJA
Jonučių kapinėse

Paminklas knygnešiui – vaistininkui Kazimierui Aglinskui Garliavos Junučių kapinėse. Atidengtas 2017 m. Autorius istorikas Ričardas Gudaitis.

Daugiau: http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2016/09/16/atmi_01.htmlfile:///D:/Darbui/Downloads/2734-Article%20Text-1689-1-10-20131108.pdf

Nuotr. Virginijos Tamašauskienės

Kauno rajono paminklai - Lietuvos šimtmečiui

bubiai

BATNIAVOS SENIŪNIJA
Bubių kaimas

 2018 m. lapkričio 23 d. – Lietuvos kariuomenės šimtmečio minėjimo dieną – Bubių kaime atidengta unikali medinė skulptūra. Skulptūra, kurioje įamžintos trys Lietuvos vėliavos spalvos, skirta Lietuvos 100 – čiui paminėti. Skulptorius Tadas Vosylius.

Daugiau:
https://kaunas.kasvyksta.lt/2018/11/23/kultura/salia-kauno-isskirtinis-statinys/
https://kaunas.kasvyksta.lt/2018/11/23/kultura/salia-kauno-isskirtinis-statinys/

Nuotr.: https://www.krsvbiblioteka.lt/virtualusturas/ 

Paminklai holokausto aukoms - Vandžiogalos seniūnija - II

Zydams


VANDŽIOGALOS SENIŪNIJA

Kauno rajono savivaldybės ir JAV gyvenančių litvakų pastangomis šalia senųjų Vandžiogalos kapinių pastatytas memorialas, skirtas čia 1941 metais nužudytiems žydų tautybės žmonėms atminti.Pastatytas kapinių prieigose, egzekucijos vietoje.
Kūrybinės grupės vadovė, architektė Violeta Beigienė. Kompoziciją kūrė skulptorius Lukas Šiupšinskas, dailininkas Vygintas Tvarijonavičius ir inžinierius Vydas Jaskelevičius. Darbams vadovavo Mažvydas Beiga.
2018 m.

Lit. ir nuotr.: www.kaunodiena.lt

Kauno tvirtovės III fortas


42

111


KAUNO TVIRTOVES III FORTAS
GARLIAVOS APYLINKIŲ SENIŪNIJA

Kauno III fortas 1887–1888 m. pastatytas Garliavos apylinkių seniūnijoje, Seniavoje, Sąnašos upelio slėnio pietinio šlaito viršutinėje terasoje. Šis tvirtovės objektas – simetrinės struktūros, penkiakampės formos, orientuotas į pietus. Nuo kalvos, esančios Jiesios upės ir Sąnašos upelio santakoje, gerai matomas Jiesios slėnis ir ypač plati Nemuno slėnio panorama.
Forto statiniai kazematuoti, užnugaryje įrengtos kareivinės. Suformuoti atskiri pylimai artilerijos (centrinėje dalyje) ir pėstininkų pozicijoms su aikštelėmis lengvosioms prieššturminėms patrankoms (forto priekinėje dalyje). Kazematai raudonų plytų mūro, jų fasadai papuošti carinei Rusijai būdingais dekoro elementais. Fortuose išdėstyta po penkis šaudmenų sandėlius, kurie turėjo sudėtingą šildymo ir vėdinimo sistemą, susidedančią iš krosnies su šildymo katilais ir karšto vandens vamzdžių. Tai užtikrindavo sausą ir pastovios temperatūros mikroklimatą. Griovio apsaugai įrengti užnugario kaponieriai, pro juos patenkama į fortą. Iš šešių kazematų sudarytas centrinis kaponierius ir du puskaponieriai. Apsaugai įrengta kontreskarpinė skliautinės konstrukcijos raudono mūro siena. Skliautinė konstrukcija ne tik padėjo sumažinti sienos storį, bet ir, suskaidžius ją fragmentais, užtikrino, kad priešo ataka pažeistų kuo mažesnę sienos dalį. Pirmojo pasaulinio karo metu 1915 m. fortas buvo užimtas vokiečių kariuomenės, tačiau buvo nenaudojamas. Tarpukariu fortas priklausė Lietuvos kariuomenei. Trūkstant gyvenamojo ploto, kareivinėse apgyvendinti žmonės (fortų kolonijos). 1940 m. fortas, kaip ir kiti Kauno Tvirtovės statiniai priklausė Sovietų armijai. Vokiečių okupacijos metu jame įrengti maisto sandėliai.1955–1985 m. forte įkurtos sovietų armijos kareivinės, apjuostos spygliuota aukšta tvora trimis eilėmis, apšviestos šviestuvais ir prožektoriais. 1991 m. statiniuose veikė įmonė „Gazagroservisas“, kuri prekiavo automobiliais, jų dalimis, okareivinėse sandėliavo mašinų detales. Vėliau pastatai buvo apleisti.
2014 m., vietos bendruomenės pastangomis teritorija pradėta tvarkyti. Viename sektoriuje iškirsti menkaverčiai krūmai, įkurta rekreacinė zona, iškirsti takai, kuriais galima pasiekti ir apžiūrėti forto teritorijoje esančius objektus. Fortą prižiūri ir tvarko III forto įgula, kuri yra asociacijos „Kauno tvirtovė“ padalinys. Dalis fortų teritorijos šiuo metu priklauso firmai „Apželdinimas“. Forto teritorijoje šikšnosparniams apsaugoti 1991 m. įsteigtas Naujosios Fredos teriologinis draustinis.

Daugiau: https://www.krsvbiblioteka.lt/virtualusturas/

Straipsnis Ovidijaus Jurkšos
VšĮ „Kauno tvirtovės parkas“
Nuotr. virtualusturas.lt

Kauno tvirtovės I fortas

IMG 0311 1 800 x 671.medium

IMG 0238 1 1024 x 991.medium

KAUNO TVIRTOVĖS I FORTAS
RINGAUDŲ SENIŪNIJA

I Kauno fortas – Kauno tvirtovės dalis Kauno miesto vakariniame pakraštyje, Kazliškiuose. Pastatytas 1888–1889 m., rekonstruotas 1893 m. ir 1908 m. Šio forto paskirtis – apsaugoti Kauno tvirtovę iš vakarų pusės. Fortas buvo svarbus gynybinės atramos taškas ir, nors buvo modernizuotas kelis kartus (1893 m. ir 1908 m.), tačiau Pirmojo pasaulinio karo metu jis nesugebėjo atlikti savo paskirties. Forto įtvirtinimai neapsaugojo karių nuo stambaus kalibro artilerijos šūvių, kurie apgadino didelę dalį forto pastatų: sugriovė kairiojo puskaponieriaus poterną, dalį centrinės poternos, kaponierių, kliudė kairįjį parako sandėlį, pramušė dešiniojo parako sandėlio perdengimus bei kairiojo sparno kareivinių kazemato skliautą. Manoma, kad į I fortą pataikė net septyni „Didžiosios Bertos“ sviediniai.
Kas tos galingosios mortyros ( didelio kalibro artilerijos pabūklų rūšis, šaudanti į žemės taikinius labai statmena trajektorija) „Didžiosios Bertos“? Didžiausiai 420 mm mortyrai „Gama-Gerät“ pervežti reikėjo dešimt 25 t keliamosios galios geležinkelio prekinių vagonų (platformų). Nutiesus geležinkelio liniją iki Pažėrų km., čia atvežtos dvi šios rūšies mortyros, surinktos ir parengtos šaudyti. Tarp Mauručių ir Ilguvos buvo parengtos pozicijos 420 mm mortyrai „M-Gerät“. Vienos mortyros komandą sudarė 200 artileristų. Artileristai vilkėjo specialia vata apsiūta uniforma, prieš šūvį užsimerkdavo, raiščiais užsirišdavo ausis, gerklę ir bėgdavo slėptis į už 30 m. iškastus apkasus. Sviedinys, iššaunamas nuspaudus elektros jungiklį, iškildavo į 1 km. aukštį ir po 60 sekundžių pasiekdavo fortą. Toks sviedinys pramušdavo forto perdangą ir sprogdavo. Kazematuose, prie kurių nugriaudėdavo sprogimas, kariai uždusdavo nuo plytų ir betono dulkių. Kariai šių mortyrų sviedinius vadino „lagaminais“ (rus. „чемодан“). Tvirtovės karininkų ir karių teigimu, vokiečių ugnis buvo labai galinga, dažnai nesiliaudavo ištisą parą. Iš I forto pasitraukė pėstininkai, gynėsi tik likę artileristai. Sunkiai sužeistą forto komendantą kpt. Chinkulovą pakeitė ir artileristams vadovavo 1–osios art. kuopos feldf. Pavelas Gusevas.
1-asis Kauno tvirtovės fortas sudarė pagrindinę Kauno miesto gynybos liniją jo puolimo atveju, tačiau Po Pirmojo pasaulinio karo šis įtvirtinimas buvo paliktas likimo valiai.
Lietuvai tarpukariu paskelbus nepriklausomybę, nauja valdžia nesugebėjo rasti būdų, kaip efektyviai išnaudoti šią Kauno tvirtovės dalį. Daugiau nei dvidešimt metų šis pastatas ir toliau buvo apleistas, kol 1935 m. kareiviai nepradėjo reikšti nepasitenkinimo dėl tuometinio mirties bausmės vykdymo proceso, kurį patiems kariams ir reikėdavo įvykdyti. Apsvarsčius alternatyvas, buvo nuspręsta mirties bausmę atlikti nuodingomis dujomis ir vykdyti ją nuošalioje vietoje, kam pirmasis Kauno fortas tiko kuo puikiausiai. Dujų kameros statyba ir įrengimas vyko slaptai. Iškeldinti čia gyvenę bedarbiai, prie spygliuotos tvoros atsirado lentelės, draudžiančios įžengti į forto teritoriją. Dujų kameros būstinę sudarė du nedideli kambariai. Pirmasis buvo didesnis, pritaikytas religinės apeigoms t.p. čia būdavo perskaitomas mirties bausmės aktas. Kambaryje stovėjo mažas staliukas ir dvi kėdutės. Kitame kambaryje stovėjo mūrinė dėžė, kurios ilgis – 1,94 m, plotis – 1,26 m ir aukštis – 2 m. Durys sandariai užsidarydavo. Jose buvo įrengti du stebėjimo langeliai: vienas aukščiau – žmogaus akių lygyje, antras žemiau – 30 centimetrų nuo grindų. Sienose buvo įmūryti stebėjimo langeliai. Kairėje sienoje, prie pat grindų, buvo įrengtas vamzdis su reguliatoriumi dujoms įleisti, o lubose – 30 centimetrų skersmens vamzdis dujoms išleisti. Prasidėjus statyboms, imta ieškoti mirties bausmę galinčio vykdyti specialisto, kuris įleistų nuodingas dujas į hermetiškai uždaromą celę. Kaip teigia to meto spauda, kandidatų į šią vietą atsirado nemažai. Pasirodžius žinutėms užsienio periodikoje apie Lietuvoje statomą dujų kamerą, sulaukta dviejų asmenų iš Vokietijos ir net aštuonių Olandijos gyventojų prašymų priimti dirbti egzekutoriais. Jų kandidatūros nė nesvarstytos, nes kamera dar nebuvo pradėta statyti, nenustatyta jos administravimo tvarka ir norėta darbu aprūpinti savus piliečius. Galiausiai buvo pasamdytas Pirmojo pasaulinio karo caro armijos viršila Jonas Pakalnis. Jis gimė 1894 m. Utenos apskrityje, Tauragnų valsčiuje, Šeimaties kaime. Gyveno netoli I forto, Aleksote, Veiverių gatvėje. Mėgdavęs išgerti, 1936 m. net buvo nuteistas trims mėnesiams paprastojo kalėjimo už finansinio dokumento klastojimą, tačiau nuo bausmės atleistas. Laukiantysis mirties bausmės buvo perkeliamas į 95–ąją Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo kamerą, iš kur buvo pakviečiamas į kalėjimo raštinę. Į kamerą jis jau nebesugrįždavo. Tam, kad kalėjime likusieji nepastebėtų ir nekeltų sumaišties, nuteistasis buvo išvežamas slapta ir nesakant kur. Atvežtas pasmerktasis I–ajame forte jau rasdavo kunigą, pasiruošusį priimti išpažintį, gydytoją, dujų specialistą, du ar tris asmenis iš prokuratūros ir būsto prievaizdą. Apygardos teismo sekretorius perskaitydavo malonės prašymo atmetimą ir teismo nuosprendį. Pasmerktajam buvo leidžiama pareikšti paskutinį norą ir atlikti išpažintį. Po visų procedūrų nuteistasis buvo nuvedamas į dujų kamerą, durys sandariai uždaromos ir iš balionų paleidžiamos dujos. Dujų specialistas ir prokuratūros atstovai stebėdavo aukos mirtį. Pirmoji mirties bausmė nunuodijant dujomis įvykdyta 1937 m. Egzekucijos buvo vykdomos naktimis. Manoma, kad viso įvykdytos 8 mirties bausmės.
Forto likimas Antrojo pasaulinio karo metais yra neaiškus, tačiau praėjus karui LTSR valdžia taip pat sunkiai surado paskirtį įtvirtinimams. Fortas buvo naudojamas sandėliavimo tikslais, buvo laikomas žibalas.
Šiuo metu fortas yra VŠĮ „Kauno tvirtovės parko“ dalis. Tai vienas iš mažiausiai urbanizuotų Kauno fortų, nors karo metu labai nukentėjo, tačiau palyginti neblogai išlaikė savitą reljefą. Gerai matomas plačioje lygaus reljefo aplinkinėje teritorijoje, nuo Via Baltica automagistralės. Forto teritorijoje želdinių beveik nėra, todėl kraštovaizdyje jis atsiskleidžia kaip neaukšta žole apaugusi kalva. Greta – Marvelės upelio slėnis, Kamšos botaninio-zoologinio draustinio riba. Masyvūs antžeminiai pastatai, virš pylimų iškelti apmūryti vėdinimo kanalai – svarbūs kraštovaizdžio akcentai. Pastatų viduje žiemoja drugiai bei šikšnosparniai.
2002 m. fortas įrašytas Lietuvos kultūros vertybių registre.
2016 m. lapkričio mėn. forte buvo filmuojamas istorinis filmas „Pelėdų kalnas“. Rež. A. Juzėnas

Daugiau: https://www.krsvbiblioteka.lt/virtualusturas/
Straipsnis Ovidijaus Jurkšos
VšĮ „Kauno tvirtovės parkas“
Nuotr.: https://www.efoto.lt


Kauno Tvirtovės parkas

KAUNO MIESTO IR KAUNO RAJONO DALIS

„KAUNO TVIRTOVĖ "– tai gynybinių įtvirtinimų sistema, pastatyta Kaune ir jo apylinkėse 1882–1915 metų laikotarpiu ir turėjusi apginti vakarinę Rusijos imperijos sieną". Kaunas buvo strategiškai svarbi vieta: miestą kirto geležinkelis Sankt Peterburgas–Varšuva ir Sankt Peterburgas–Karaliaučius, buvo pastatytas tiltas per Nemuną ir geležinkelio tunelis, čia susikirto svarbūs keliai. Be to, įkurti tvirtovę dviejų didelių upių santakoje buvo strategiškai tikslinga – tokia natūrali gamtinė aplinka, iškilus reikalui, priverstų puolančiąją kariuomenę išsklaidyti savo jėgas. Pablogėjus Rusijos ir Vokietijos santykiams, XIX a. 8 dešimtmetyje imta svarstyti pirmosios klasės tvirtovės įkūrimo Kaune galimybė, o galutinis sprendimas priimtas 1879 m. po Rusijos–Turkijos karo.Pirmuoju statybos etapu (1882–1889 m.) buvo pastatyti 7 fortai, 9 tarpinės baterijos, centriniai įtvirtinimai, kazematuoti sandėliai, kareivinės, administraciniai pastatai. Pirmo Kauno tvirtovės generalinio plano sudarytojai: generolai Konstantinas Zverevas, Nikolajus Obručevas ir pulkininkas Ivanas Valbergas. Visi pirmo statybų etapo fortai statyti pagal tipinį 1879 m. Rusijos imperijos mūrinio forto projektą, todėl yra panašios konstrukcijos, skiriasi tik konstrukcinių elementų išdėstymu ir integravimu į reljefą. Šie fortai paprastai yra netaisyklingo penkiakampio formos, turi dvi savarankiškas – artilerijos ir pėstininkų – pozicijas, kareivines, kazematuotas slėptuves ir šaudmenų sandėlius. Fortus juosia gynybiniai grioviai, kurių gynybai skirti užnugario kaponieriai, puskaponieriai ir centrinis kaponierius. Didžiąją dalį forto perimetro juosia kontreskarpinė siena, užnugarį – eskarpinė siena. Ilgalaikės baterijos – tai sunkiosios ir prieššturminės artilerijos pozicijos, išdėstytos tarpuose tarp fortų, toje pačioje fortų žiedo linijoje, ir skirtos užtikrinti besiginančios tvirtovės artilerijos jėgą. Baterijos kur kas mažesnės už fortus, susideda iš vienos ar kelių slėptuvių-sandėlių ir nedidelių galerijų, nutiestų į barbetus. Baterijas juosiantys gynybiniai grioviai, skirtingai nei fortų, neturėjo plytinių sienų.
Vėlesnį statybų etapą galima apibūdinti kaip Kauno tvirtovės modernizaciją. 1890 metais pagal S. Glinkos-Jančevskio projektą pradėti statyti Linkuvos gynybiniai įtvirtinimai, kurių pagrindą sudarė VIII fortas, vėliau įjungtas į modernią vientisą gynybinę sistemą. Šis fortas, X baterija, kairiojo sparno liunetas buvo sujungti žemės pylimais, taip pat kairiajame ruožo flange įrengtas vienintelis Kauno tvirtovėje vandens griovys. Šio forto statyboje jau naudotas betonas, jis buvo aprūpintas elektros energija, kanalizacija ir kitomis to meto naujovėmis. Pastačius VIII fortą, buvo uždaryta pirmoji fortifikacinė linija. Pastebėjus tvirtovės planavimo trūkumus, 1903 m. pagal naujausią profesoriaus K. Veličkos 1897 m. planą pradėtas statyti IX fortas. Šis fortas gerokai mažesnis, turėjo tik vieną – pėstininkų – poziciją, jo statyboje naudotas betonas, forte įrengta elektra, kanalizacija. 1908 m. patvirtintas fortų modernizacijos planas: nuspręsta modernizuoti pirmus 6 fortus, tačiau galutinai modernizuoti tik pirmieji trys. 1912 metais patvirtintas tvirtovės plėtros planas: suprojektuota antroji fortifikacinė linija su 12 naujų fortų. Tačiau dėl prasidėjusio I pasaulinio karo šis projektas galutinai neįgyvendintas – statybos darbai tevyko du sezonus, per juos buvo spėta pradėti betonuoti kazematus Romainių (dar vadinamame X forte ir iš dalies suformuoti reljefą kituose antrosios linijos fortuose.
Parengė Renata Kilinskaitė
Daugiau: http://atfort.kaunas.lt/
Lit.: http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/997

Vasaros skaitymų atidarymo popietė Zapyškio bibliotekoje „Vasara be knygos - ne vasara“

Vasaros skaitymų atidarymo popietė Zapyškio bibliotekoje „Vasara be knygos - ne vasara“

Birželio 21 dieną bibliotekos jaunieji lankytojai rinkosi į Zapyškio bibliotekos organizuojamą vasaros skaitymų atidarymo popietę, kurios metu pagal pasirinktą Editos Mitkuvienės ir Aušros Didžgalvienės knygą „Kelionė po Lietuvą“ mažieji skaitytojai turėjo galimybę pakeliauti po Lietuvą, susipažinti su Lietuvos gamta, gyvūnija ir istorija.

Skaityti